Tarnybinis Romanas

Ir štai - aš, paukštis be sparnų, mėgdžiojantis pulkus balandžių pasileidžiu paskui juos miesto gatvėmis, ore darydamas įvairiausius aukštojo pilotažo triukus, kol galiausiai atsisėdu lovoje ir nuo rankų nurenku pagalvės pūkus. Kaip pasakytų mano draugė mieganti šalia:
- Žmonės ne maži kačiukai, jiems negalima miauksėti, - ir tuomet, geismingai pažvelgusi į akis mane dar syki pabučiuotų, o aš ir vėl tyliai sumurkčiau. Man patinka būti katinu, patinka vaikščioti namų stogais vienam ir ieškoti mistinio Karlsono, apie kurį kieme klegėjo visos varnos neskiriančios bulvės nuo buroko, nors kai pagalvoji - jos ne žmonės, bulvėmis nesimaitina. Vis dar guliu lovoje ir suprantu, kad velniškai norių sulčių, lekiu į artimiausią parduotuvę, atkenčiu milžinišką pensininkų eilę, vis mąstydamas, apie mažiausias pajamas gaunančią žmonių grupę. Galiausiai parsibeldžiu namo, atrakinu duris ir įlėkęs į kambarį sušunku:
- Brangioji, aš jau grįžau, - o po to lyg tarp kitko prisimenu, kad aš dar nevedęs. Nusivylęs savo šeimynine padėtimi lekiu į virtuvę ir uoliai ruošiu pusryčius, kad įtikčiau busimai žmonai. Užkaičiu kavos, stiklinę pripilu šviežių apelsinų sulčių, šalimais pastatau dar neatvėsusį pyragaitį su varške ir vaidindamas didžiausią džentelmeną pasaulyje patraukiu į miegamąjį su ryškiai raudonu padėklų, vilkėdamas neskoningą pižamą. Tyliai įslenku į kambarį, pastatau padėklą ant lentynos ir pradedu šokinėti ant lovos, vis gi gera gyventi vienam. Suvalgau pusryčius, padėkoju ir nusilenkiu nematomiems žiūrovams, kantriai stebėjusiems valandos trukmės spektaklį, atsidarau langą ir išpilu sulčių likučius į gatvę. Kvailos varnos karksi, kai jas apipili, tačiau tegul pripranta – juk sulčių gėrimas ritais nesiliaus. Patraukiu į gatvę, žvalgausi ieškodamas būsimos žmonos, štai eina grupelė merginų, daugiausiai šešiolikos metų, lėtai apsilaižau ir nueidamas vis dar jaučiu jų abejingą žvilgsnį į nugarą, gal jos tikėjosi, kad aš stebėsiu jas ilgiau? Kaži, šiomis dienomis nekimba, kalbėjau su pažįstamu žveju, sakė mariose prasidėjo nerštas, siūlė ir man lėkti kartu, tačiau atsisakiau, juk meškerė dar praeitą žiemą gaudydamas paukščius kieme sulaužiau. Akį patraukia ryškiai mėlyna iškaba, virš slidžių laiptukų. Rizika užsimušti lipant laiptais mane suvilioja, bet visgi užlipu be didesnių mėlynių. Pasitinka jauna panelė, greitai pašokdama nuo kompiuterio ir plačiai besišypsodama.
- Genadijus, - prisistatau ir ištiesiu jai ranką.
- Varėna, - taria man akiniuota ir trumpaplaukė mergina. Ir iškarto į rankas įbruka keptuvę skylėtų dugnu ir pataria imti dvi, nes taip gaučiau fantastišką dešimties procentų nuolaidą, bei sutaupyčiau milžiniškas pašto išlaidas. Kasausi galvą ir dairausi aplink, čia dar keletas žmonių: panelė besisukanti ratu ant kėdės, vaikinas sunarinęs rankas ant krūtinės ir su šypsenėle kamputyje stebintis mane. Tikriausiai pažino, o gal matė laikraščių viršelyje? Kaži, to laikraščio dar nespausdino, bet matosi – žmogus prie meno, nes batai purvini, gal nors ką nors apie mane girdėjo? Prisistatau ir tiesiu ranką. Pasisveikina ir išlemena savo vardą – Maironis. Ne mūsiškas, matyt atėjūnas. Žvelgteliu į šoną:
- Panelė, kuo jus vardu? Ji sukrizena, sumišusi nuleidžia žvilgsnį žemyn, tuomet atsistoja, prieina arčiau, ištiesia ranką ir taria:
- Povilė, ahm, pirkite keptuvę.
Irgi keistas vardas, nors iš akių matyti - lietuvė, nepamiršusi kaip tėvynė kvepia. Dairausi po keistą parduotuvėlę, prikrautą įvairiausių smulkmenėlių, perskaitau pavadinimą: „Reikalingi Daiktai“, o darbuotojai nuo manęs neatstoja. Pina plaukus ir daro amerikietiško stiliaus šukuosena, valo nagus garais iš keisto aparato ir visi kartu, kaip trys papūgos čiaukši apie nuolaidą. Mielai paimčiau, tik kišenėse juodosios skylės, be to – žmonos ieškoti atėjau, o ne keptuves jai pirkti. Bandau derėtis, gal galima Povilę, kartu su keptuve paimti? Arba Varėną už pusę kainos, jei imčiau dulkių siurblį? Vaikinas purto galvą, apžora, juk dvi turi – negi gaila? Nors pagalvoju ir suprantu, ne lietuvis, pas juos kiti papročiai – haremą visą tikriausiai turi. Įsiprašau į valdišką tolėtą ir pasipurškiu pažastis dezodorantu stovinčiu lentynoje, vėliau susikišu jį į kelnes ir lyg niekur nieko išeinu, nešinas keptuve. Galiausiai ateinu į darbo vietą, išsidrėbiu ant pilko granito ir kauliju iš praeinančių žmonių kapeikas savo malonumui. Vieni duoda daug, kiti koja paspiria, bet man vis tiek – akis išplėtęs dairausi žmonos žmonių minioje, galiausiai pamatau ją – ilgais riebaluotais plaukais, marga lietuviška skarele bei sijonu, kuris velkasi žeme ir šluoja šiukšles paskui. Suprantu – tvarkingas žmogus, net gatves šluoja neprašomas, o ką jau kalbėti apie namų ruošą? Atsistoju, pasisemiu saują purvo baloje ir paleidžiu į pro šalį einančią moteriškę. Pasirodo esu ne ką prastesnis už Vinetu, indėnų draugą – pataikiau tiesiai į veidą, tarsi krepšinio rungtynes išlošęs žaidėjas iškeliu rankas aukštyn ir apsisuku ratu aplink save. Moteriškė suprato užuomina, matosi, kad iš kaimo ir žino papročius – priėjusi pylė rankinuku į veidą ir ant gulinčio nusispjovė, o žmonės aplinkui padarė ratelį ir stebėjo kas bus – kas ką įveiks. Nieko nelaukęs atsistojau ir įsitraukiau ją į savo purvo balą, prasidėjo grumtynės. Mačiau, kad žmonės lažintis pradėjo, bet laimėjo pastate už ją. Atsistojau, ranka nusivaliau purvą nuo veido ir atsiprašiau visų, kurie palaikė mane. Vis purvinas grįžau namo, bet prisiminęs sąskaita už vandenį, kaip tikras katinas išsilaižiau ir patenkintas nuėjau miegoti. Vėl sapnavau, kad esu balandis ir lakstau miesto gatvėmis, o mano brangioji – kepė man pusryčiams blynus, mano naująja keptuve. Ir ko tie žmonės skundžiasi? Juk gyvenimas toks nuostabus, tik dar ne visi savo purvo balas atrado, bet miestas didelis – visiems balų užteks. Ir dar dėl nuolaidų – jos kažkokios keistos, o žmonos – dar ir šiandien neturiu, supyksi jei apmėtysiu purvu? Aš juk taip gražiai murkiu.