Aidinčių valkirijų balsai

PO VIDURNAKČIO, NAUJOJO PROSPEKTO LINK. PROLOGAS.

Šiaurinėje zonoje jau buvo tamsu. Iš amžinos tamsos teišniro besisukantys, žvitrūs, gelsvi automobilių bei muitinės švyturėliai. Pro nakties tylą brovėsi skardus, įsakmus ir stiprus svetima kalba kalbantis balsas:
- Tai patraukt tu tą šlagbaumą, gi pravažiuot neįmanoma! – įsakinėjo žmogus itin griežtais veido bruožais. Jis nešiojo karinę uniformą, ilgą, pilką lietpalį, jo batai buvo kaustyti ir ilgi, kelnės platėjančios, o marškiniai kamufliažiniai. Dar šis žmogus išsiskyrė iš minios savo įspūdinga žila barzda bei ūsais, o jo ilgi, balti plaukai buvo surišti kasele.
- Ko tau ten reikia?, - tykiai paklausė muitininkas-mechanikas, - negi ten gyveni?
- Gyvenu. Ten mano namai, o juose manęs laukia mano moteris, - todėl tu greičiau mane praleisk. Beje, toje Šiaurės pusėje, - rodo pirštu į tolimą šviesų bastioną, - yra Naujasis Prospektas, dar kitaip žinomas, kaip SANTAKA 47, kur aš apsistojęs bei iš kur vykstu po darbų.
- Darbų? Naująjame Prospekte? Tu rimtai? Ką tu ten dirbi?, - negalėjo patikėti žmogelis.
- Valkirijas medžioju. Toks mano gyvenimo būdas. Ir ne tik ten – visur. Kartais dar ir į banko sąskaitą atlygį gaunu, kartais gaunu mažai ir į rankas, ką pirmu taikymu praūliavoju bare, o kartais ir išvis nieko negaunu. O kas man? Aš gyvenu dėl savęs ir savo ateities, o jūs kaip norit...
- Ponas, kokia pagarba! Atsiprašau, kad teko tiek daug laukti ir tuščiai volioti liežuvį, tuoj pat jus praleisiu Šiaurinėn Zonon, pačion Šiaurėn... Poetiška. Pirmyn į Valhalą!, - suriko pilkoji žmogysta ir nusikėlė kepurę, kai rūstusis žmogus išvažiavo.
Naktis išties pasitaikė kaip tyčia... Lietus tiesiog plūste plūdo iš skylėtų padebesių, o tolumoje blyščiojo miesto erotika, kuri vis artinosi. Kelio atgal nebėra... Tačiau, ne taip ir toli, akinančių neonų apsuptyje laukė Ji – Natalija. Grožio ir katarsio deivė. Tai žmogus.. tfu, Dieviška būtybė, kuri yra pagrindinė priežastis, kodėl šis žmogus išvas dar gyveno...
Nėriniuotą apmąstymų audėklą nutraukė skambutis.
- Konradai?, - pasiginrdo seksualus balsas iš telefono.
- Taip.
- Kur tu? Aš jaudinuosi? Per televiziją pranešė, kad mūsų Prospekte renkama mobilizacija. Galimas valkirijų antplūdis. Aš pati šiandien išgirdau keletą jų ūbavimų, nors ir labai toli. Vieną dieną jos sukelia paniką viename prospekte, o kitą jau skrenda į sekantį. Dabar mūsų eilė, Konradai. Šakale tu mano, kaip tavęs aš pasiilgau, greičiau skubėk pas mane..., - kone maldavo mergina. - Beje, jie taip pat rodė tas žmonių stovyklas ir viena liudininkė kalbėjo apie magiją naudojantį ateivį. Jie plauna žmonėms smegenis, Konradai...
- Skubu, - išgimdė Konradas ir numetė ragelį.
Kažkur netoliese pasigirdo besisukantys sraigtasparnio propelerio garsai, o be žvitriai šokčiojančių gelsvų švieselių išvis sunkiai galėjai ką įžiūrėti, nepaisant vis artėjančių miesto stendų. Pasaulis vis nyko ir slobo. Artinasi dar viena kova. O kas galėjo pagalvoti, kad sumautiems atėjūnams iš to prakeikto mėnulio labai užsinorėjo kolonizuoti Žemę. Niekas kol kas dar neišaiškino, nei kaip, nei kodėl taip nutiko. Ko gi siekia tos valkirijos – labai sudėtingos, pusiau biologiškos, pusiau kibernetinės kovos mašinos. Visus žmones šiuo klausimu jungia vienas ir tas pats dalykas – nežinia. Tik, pažvelgus dar akyliau, ima rodytis, jog negausūs homo-sapiensų likučiai susiskaidė į dvi stovyklas – tuos, kurie paklūsta, ir tuos, kurie priešinasi. Net nereikia pasakoti, jog Konradas priklauso pastarųjų gretoms. Beje, besipriešinančių piliečių kiekvienais metais gretos vis mažėjo – susidūrimas su valkirija 9 iš 10 variantų – mirtinas. Jos, apskritai, apginkluotos pačia naujausia technika, sukurta Marso kolonizatorių ir bent kol kas niekas net nėra pabandęs... nužudyti valkirijos ir juodojoje rinkoje parduoti jos dalis. Tai dalykas, apie kurį svajoja Konradas. Staiga, labai smarkiai sudrebėjo žemė ir iš vieno tilto galo į kitą peršoko milžiniškas mechaninis stebuklas. Tai ir buvo toji Konrado apmąstymų kaltininkė – plieninė valkirija. Pro jos juodus šarvus, nuo vandens blizgėjo biologinės šarvo dalys, o kas josios viduje – niekas negalėjo pasakyti. Bet vaizdas įspūdingas. Didingas. Romantišką nakties bohemiją nužudė griausmingas ūbavimas. Lyg ir panašus į skerdžiamo gyvulio, tačiau kur kas labiau iškreiptas. Tai štai su kuo tenka kovoti rezistencijai. Štai kas atvyko neviesti į mūsų Žemę ir nori ją pasisavinti. O gal visgi kas nors ir kvietė? Dar tos, neva, darbo stovyklos, kuriose paprasti civiliai verčiami į ateivių sąjungininkus kovoje prieš piktuosius žemiečius, neleidžiančius „geraširdiškiems“ ateiviams sunaikinti savo namų planetą. Iš armijos, kiek jos beliko Naująjame Prospekte, likę likučiai kovoja išvien su pasipiktinusiais, pilkais miestelėnais, taip sudarydami rezistenciją. Bet tai normalių žmonių ir puikiai treniruotų karių kelias. Yra dar vienas kelias, kuriuo eina mažuma. Tiksliau, vienas kitas drąsuolis. Tai vienišų kareivių-vilkų kelias, kuriuo jau daugybę metų eina Konradas. Žemę valkirijos okupavę jau penkis metus, o dar ankščiau Konradas buvo ginklų prekeivis. Nuo tų laikų jis nešioja pravardę „Šakalas“. Žodžiu, su karine technika, estetika bei kasdienybe Konradas pažįstamas seniai. Juk jei ne ilgametis biznis su karine technika, vardu ar Konrodas būtų galėjęs savo karo traumas paversti techniniais stebūklais – pusiau mechaniniu kūnu. Jis buvo kiborgas. Kadaise Konradas buvo žmogus, bet ne dabar. Pusdievis, juokavo sau... Niekas nežino ir numanyti negali, kurią dieną jis papuls po valkirija ir bus jos galutinai suknežintas. Kiekviena diena gali būti paskutinė ir tai Konradas puikiai suprato. Dabar sumauti 2088 metai ir, visai įmanoma, paskutiniai žmonijos metai. Bent jau mūsų numylėtos Santakos, numeris 47. Skausmas.
Pasaulyje nėra nieko tobuliau, nei lėkti naktiniu greitkeliu, būti apsuptam ryškių skelbimų bei žinoti, kad kažkas kažkur tavęs laukia... Pagaliau namie!
Duris nedrąsiai pravėrė Natalija. Ji mūvėjo trumpus šortukus, dalykiškus batelius, baltus marškinius bei petnešas. Vidutiniško ilgio šviesius plaukus susirišusi buvo kasele.
- Tai pagaliau grįžai...
- Grįžau. Šį kartą ne į barą, o pas Tave, - meilinosi Šakalas.
- Iš tiesų, tai retas įvykis mūsų fronte.
- Nors galėjau drąsiai sukti į Valhalą ir kaip reikiant atšvęsti šią nuostabią naktį. Arba, kur kas blaiviau pagalvojus, bent jau užmegzti kontaktą su kitais vilkais. Valhaloje jie pastoviai trinasi. Aš ten prisiklausau tiek visokių istorijų....
- Gerai, o tai priešinsies? Ką mūsų gerbiamas didžiavyris Šakalas darys, kai jo miestą puola ateiviai? Na, gerai, dar nepuola, bet bet kada gali užpulti. Ką darysi, Konradai?
- Aš čia tik dėl tavęs. Tu esi mano Saulė ir mano šviesa ir aš būsiu su tavimi šią nuostabią naktį. Velniop tos valkirijos, kai aš su savo moterim!, - Konradas iškėlė abi rankas viršun ir įsižiūrėjo į padebesius, kuriuos iškart apvainikavo saliutų žaibai ir griausmingi dūžiai.
- Ar kažkas švenčia pasaullio pabaigą?, - itin nustebusi paklausė Natalija.
- Dar ne, - akimoju atkirto Konradas.
Pasaulis šventė pradžią, o netrukus akinančius fejerverkus pakeitė tulžingas kriokimas ir kažkas panašaus į labai garsų aimanavima. Mūsų jau atėjo... Tai yra mūsų aidinčių valkirijų balsai...