Uždaras ratas

Atradimai atitolino žmones. Jie liovėsi draugauti, rūpintis ir domėtis. Liko abejingi sau, vieni kitiems, aplinkos grožiui ir ankstesnėms kartoms taip rūpėjusiam estetikos poreikiui. Dėl oro užterštumo dauguma jų gyveno šiluminiuose mazguose, požeminėse, specialiai sukonstruotose aikštėse arba oro taršos nepraleidžiančiuose konteineriuose.

Viename iš tokių būstų savo varganas dienas stūmė Adelė. Kitoje to paties konteinerio pusėje gyveno Tania – vieniša, paprasta moteris, dirbusi požeminės mokyklos valytoja.

Kaip ir didžioji dauguma, moterys nesirūpino nei savim, nei savo namais. Tačiau kiek daugiau kvanktelėjusi Adelė, vis dėl to,  turėjo savotišką grožio supratimą. Savotiškai ji puošė ir savo gyvenamąją konteinerio pusę. Jai patiko nugaišę žvėreliai, kuriuos padabinusi plastmasinių gėlių įkapėmis, šarvojo savo konteinerio pusėje. O tuomet įlysdavo į tamsiausią būsto kampą ir lyg voras pasalūnas tykodamas grobio, lindėdavo iki tol, kol ją pakirsdavo miegas.

Bet tikras moters kūrybinis proveržis regėjosi užvertus galvą. Konteinerio lubos pranoko visų gamtos mylėtojų vaizduotę. Jas iki pat kraštų dengė didžiulis puošnus plunksnų kilimas, šedevras, suklijuotas iš įvairiausių paukščių plunksnų. Virš galvos raibuliavo kuosų, gulbių, zylių, žvirblių, pelėdų, sakalų, kregždučių, gandrų ir varnų spalvingos ir nebylios grožybės.

Dėl nuolat šarvojamų gyvūnėlių, į Tanios gyvenamąją dalį iš Adelės pusės sklido dvėseliėnos kvapas. Kartoninis lakštas skyręs judviejų puses buvo plonas, skylėtas ir moteriai vis rodės, kad dvokas tuoj užkimš visas odos poras ir išdegins nosies gleivinę. Todėl vieną dieną tarp Adelės ir Tanios įvyko maždaug toks pokalbis:

– Adeliūc, na, visur turi būti ribos. Tas kvapas...

– Dvokia? O pasaulis už sienų nedvokia? Dar nepripratai?

– Bet nuo šito kvapo mane pykina. Tu suprask.

Adelė, kaip ir visi kiti,  jau senokai nepajėgė suprasti kito žmogaus:

– Taniūcha, tavo namai dvokia nuo oro, kurį užteršiau ne aš.

– Taip,    sutiko Tania, – bet tie nugaišę žvėreliai...

– Nekvaršink man galvos, -  dabar jau supyko Adelė ir dar kartą įsitikino, kad tik gyvūnai verti meilės, o ypač tie, kurie nekiauksi, nemurksi, ir, žinoma, nekvėpuoja.

Tania nusprendė nepasiduoti ir po kelių dienų keistąją kaimynę pakvietė į svečius. Jei ne piktumu, ar įkyrumu, tai draugiškai ir pamažėl, mąstė Taniūcha. Kai kaimynės tyliai gardžiavosi obuolių pyragu ir arbata, pasigirdo triukšmas. Adelės kambarėlyje kažkas krito ir su dideliu trenksmu tėškėsi žemyn. Būtum pamanęs, kad į namo stogą atsirėmė didžiulė milžino plaštaka.

Abi moterys įpuolė į keistąjį meilės gyvūnams podėlį, kuriame ant krūvos žurnalų, iškamšų ir dulkių kėpsojo niekad nesugebėsiantis skraidyti plunksnų šedevras. Adelei priklupus prie kilimo, ant jos užgriuvo vietoj šviestuvo kabėjusi briedžio kaukolė ir smigo tiesiai į smilkinį.

Keistoji kaimynė nė nekrustelėjo. Gulėjo, lyg piktavalio berniūkščio akmeniu pamušta katė, kurios smilkiniu kaip mažytis upokšnis tekėjo kraujo srovelė. Tania dar akimirką suabejojo ir pamėgino ieškoti išeities, tačiau čia pat susivokė – Adelei jau niekas nepadės, niekas neatgaivins. Nebūtų moters atgaivinęs net devynbalsis, prie pat ausies pristatytas sakartvelų choro giedojimas.

Ji buvo negyva.

***
Kai Tania suledėjusiais pirštais pamėgino suimti šlapią skudurą, suprato, kad vaizduoti, jog nieko neįvyko, nepavyks. Prisiminusi išsižiojusio briedžio kaukolę, sustingusias ir, tarsi, perregimas Adelės akis, ji čiupo megztinį ir tyliai, kol vaikams dar vyko pamokos, išbėgo iš darbo vietos. Tuščiuose metaliniuose mokyklos koridoriuos liko stovėti kibiras ir šluota.

Tania nusprendė slapstytis ir rasti prieglobstį kanalizacijos vamzdynuose.

Po poros savaičių pūvančių žvėrelių ir Adelės lavonų kvapams pasiekus apogėjų, į konteinerį įsiveržė specialus kriminalistų būrys. Jie ir išsiaiškino, kad mirusioji – Adelė, moteris, kuri beveik niekada nėra išėjusi iš savo būsto, o artimiausias jai žmogus ir buvo netikėtai dingusi mokyklos valytoja Tania.

Ir, galbūt, senais laikais, besislapstančią Tanią norėtumėm grąžinti į teisėsaugos rankas ir kuo nuoširdžiausiai pasiūlytumėm jai kovoti ir ginti savo nekaltumą. Arba džiaugtumėmės, jei ji nuspręstu pabėgti ir pakeistų pasą iš kurio klastingai tylėtų veidas su kitu vardu ir pavarde.
Tačiau pasaulis pasikeitė ir jau seniai nebuvo toks kaip anksčiau. Ištobulinta technologijų sistema leido ne tik susekti žmogų, bet ir kankinti. Vietos po saule užteko visiems, tačiau visur tvyrojo abejingumas ir meilės ištekliai ženkliai mažėjo. Tariamiems ar tikriems nusikaltėliams nebuvo kito pasirinkimo – visus juos atiduodavo „Dangaus prieglobsčiui“. Ne, tai nebuvo dievobaimingųjų pomirtinis atlygis gausiai dalijamas tiems, kurie ištvėrė. „Dangaus prieglobsčiu“  visuomenė pavadino nusikaltėlių sunaikinimo būdą. Reikėjo į jų smegenis įdiegti mikroschemą ir tolesnei egzistencijai patalpinti į specialiai tam reikalui sukurtą kapsulę. Žinoma, tai daug geriau nei mirtis, tačiau tai ką su jais padarydavo teismo vykdymo mašinos buvo daug žiauresnė mirties imitacija, beje, visuomenei tinkanti ir nekelianti jokių nuogąstavimų.

Viskas priklausė nuo to, ką paskutinėmis gyvenimo akimirkomis mąstydavo suimtasis. Implantų  diegėjai galėjo būti ramūs – įtariamieji bijojo, tad paskutiniųjų valandų mintys niekaip negalėjo nugabenti jų į įsivaizduojamą rojų. Pilni sumaišties ir nežinios protai kurdavosi tokius pragarus, kad žiauresnės bausmės nebūtų sugalvojęs nė pats velnias.
Kai Tanią surado  ji nesipriešino. Žinojo – niekam nieko neįrodys. Buvo susitaikiusi su viskuo, apsiprato su baisiausio scenarijaus neišvengiamumu ir guodėsi vienintele jai likusia viltimi – vis tiek viskas kažkada pasibaigs. Juk pas žmones niekas niekada nesitęsia amžinai.
Moteris labai stengėsi svajoti ir mąstyti apie kažką gražaus, tačiau protą temdė prisiminimai ir graužaties kirminas. „Dangus griūva“, spėjo pagalvoti Taniūcha prieš robotui nuimant jos skalpą ir įdiegiant iš paskutinių jos gyvenimo akimirkų surinktą ir vizualizuotą minčių kratinio mikroschemą.

O tuomet... kiekvieną dieną ir visas lėtapėdiškai slenkančias minutes, Tania suprasdavo, kad atsidūrė pačiame pragaro prieangyje. Vietoje, skirtoje nei per daug blogiems, nei geriems. Tokiems, kuriuos aprašė ir garsusis Dantė – nerangiems, apsileidusiems ir tinginiams. Tania nustebdavo ir pamanydavo, kad šis pragaras ne jos, o Adelės,  ir kad būtent ji, tingi ir nerangi, turėtų kentėti  kaip tikra „ Dieviškojoje komedijoje“ aprašyta vėlė.

Tuomet Tania sugrįždavo prie vis tų pačių, paskutines sąmoningo gyvenimo akimirkas įsivaizduotų fragmentų. Savo šviesiaisiais momentais ji gyvendavo svajonių sodyboje, kurią surasdavo išvykusi iš miestelio. Čia ji užveisdavo žuvų tvenkinį. Jame plaukiodavo naminės antys,  šalia lesiodavo vištos, krypuodavo žąsys. Kieme ir namuose netrūkdavo šunų, kačių, augindavo Tania arklį, turėdavo karvę, viską ėdantį ožį, juodavilnę avelę. Vasaros rytą keldavosi kuo anksčiau, kad girdėtų, kaip bundanti gamta krykštauja ir džiaugiasi, o vėliau išsiskirsto atlikti savo pašaukimo darbų – šunys būti ištikimais, skruzdės dirbti, žiurkės gąsdinti.

Vos moteris spėdavo pasidžiaugti kūrinijos teikiamais džiaugsmais ir suvokti ramios kasdienybės prasmę, kai jai skersai kelio stodavo negyvėlių kariauna – žiurkės, katės, šunys ir vidury konteinerio išdrikusi Adelė. Staiga, dangiškąją kasdienybės idilę pakeisdavo dvėselienos tvaikas. Iš kūnais nusėtos konteinerio tamsos išskrisdavo briedžio kaukolė ir obuolių pyragas, papuoštas zylučių ir kėkštų plunksnomis. O prisikėlusi Adelė, prilaikydama smiliumi kruviną smilkinį, delne nešdavo miniatiūrinį plunksnų kilimuką ir, lyg amžiną priekaištą būdavo pasiruošusi mesti jį tiesiai ant kaimynės galvos.

Staiga Tanios pasaulį nutvieksdavo virš kiauro konteinerio stogo sužaibavęs dangus, akis nutvilkdydavo tokia skausminga ir ryški gaisa, kad ji užsiėmusi rankomis akis surikdavo „ Dangus griūva“ ir... vėl atsidurdavo svajonių sodyboje. Prieš tai pagalvodavo, kad šitas pragaro prieangis ne jos, kad jis skirtas Adelei ir būtent ji, už apsileidimą ir tingumą, turėtų lakstyti nuoga, o ją vaikytųsi patys įkyriausi uodai ir širšės.

Ir taip kiekvieną dieną, veik visą amžinybę, kol išorinis pasaulis sugalvojo, kad „ Dangaus prieglobsčio“ technologija stokoja išbaigtumo. Abejingiems konteinerių žmonėms tikrai nerūpėjo, kad ši baudimo priemonė neatitinka jokių moralinių kriterijų, jokių praeityje galiojusių švarios sąžinės įstatymų ir geros valios veiksmų. Tiesiog, kažkas vieną dieną suabejojo ir atrado, jog ji neišbaigta ir neatspindi pasaulio archyvuose aprašytų senų, gerų, bei patikimų tikrosios mirties grimasų.

Taip vieną dieną, burtų traukimo būdu, buvo sugražinta elektros kėdė.

Jau labai greitai, vedami mirti, pro perdžiūvusių medžių šakas nusikaltėliai regėjo abejingai pilkšvas debesų draiskanėles. „ Pagaliau, – džiūgavo jų širdys, – pagaliau laisvė“.

O kitais keliais judėjo abejingos dar nenusikaltusių žmonių procesijos, kurių širdyse cirkuliavo vienintelis noras – atrasti dar vieną technologinės pažangos objektą – jų sumanumo ir evoliucinės pažangos įrodymą.