Treniruotė nr. „Rytas“

Vos tik šilumos skraistei apgaubus mano veidą aš atmerkiau akis ir įsispoksojau į nieką. Nors akys ir buvo atmerktos ir žvilgsnis savaime koncentravosi ties lango nešvarumais, mintyse vis dar užbaiginėjau sapną, kurio turbūt niekada daugiau nebeprisiminsiu. Kažkada mane tai erzindavo. Kaip Įmanoma pamiršti kažką, kas ką tik sukosi tavo mintyse? Nekontroliuojamai ir visiškai nenuspėjamai, bet visgi tai būna taip pažįstama... Kartais tai būna taip artima. Po nesuskaičiuojamų nesėkmių supratau, kad viskas ko galiu tikėtis yra ta reta akimirka, kai „de javu“ jausmas kažkur ir kažkada iššauks šypsena mano veide. Tokiomis akimirkomis mama, tėtis ar bet kas, kas tuo metu būna šalia gali dar kartą ir visiškai pelnytai pagalvoti „koks gi šis berniukas vis gi keistas“. O aš pats tuo metu visiškai atsiduodu savo pasąmonei ir pasineriu į beprotiškus scenarijus, kurie kažkada mane prikeldavo vidurį nakties ir visiškai be pagrindo paspartindavo širdies dūžius. Negi, tokios akimirkos nėra vertos kelių pašalinių nuomonių? „Lunatikas, Svajoklis... Romantikas. Šiam berniukui bus sunku eiti gyvenimo keliu, jeigu jūs nieko dėl to nedarysit. Pamatysi, dar prisiminsi mano žodžius. “ Štai taip praeita vasarą mano senelis pasakė tėčiui, kai buvom mėnulžuvių žvejyboj. Aš suprantu, kad jis tikriausiai nebūtų taip pasakęs, jeigu būtų supratęs, kad aš nemiegu. Jis mane tikrai mylėjo, netikiu, kad būtų mane specialiai įžeidęs, įskaudinęs. Jis buvo puikus senelis... Bet matot, jau buvo gerokai po vidurnakčio. Dauguma mano bendraamžių nieku gyvu neišbūtų taip ilgai neužmigę. Man ir pačiam buvo gan sunku, bet aš tikrai norėjau pamatyti, kuomet tėtis ištraukia vieną iš tų magiškų žuvelių iš vandens. Todėl atsiguliau nugara į tėtį ir senelį ir tiesiog patogiau įsitaisiau. Iš pradžių jie daug nešnekėjo. Bet abu atsipalaidavo, vos tik tėtis pagavo pirmąją tos nakties mėnulžuvią. Iš pradžių nei vienas nebuvo tikras, kad tai ji, nes ant kabliuko užkibusiai žuviai išnirus iš vandens keletą  akimirkų nieko nenutiko. Bet tada porai sekundžių žuvytę apgaubė blyški šviesa, tokia kokia visą naktį švietė aukštai danguje ir po to... Šviesos nebeliko. Nei šviesos, nei žuvytės. Ji grįžo atgal į upę. Tai buvo pirmasis blyksnis tą naktį. Ir tai padarė savo: man išgaravo visi miegai, tėčio balse ir judesiuose atsirado nežymaus nekantrumo ženklų, o senelis tiesiog ištarė „prasideda“ tada nežiūrėdamas už nugaros sugraibė savo tašę. Išsitraukė gertuvę pilną gėrimo, kurį mama vadindavo „ Tas velnio gėrimas“ patraukė gerus porą gurkšnių ir dar tylesniu balsu pasakė tėčiui „gaila, kad Bendžas nesulaukė... Niekada nepamiršiu pirmos jo mėnulžuvės“. Po dar keletos blyksnių ir dar keletos gurkšnių iš savo gertuvės senelis ir pasakė tėčiui, kad man bus sunku. Bet va įdomu jis iš tikrųjų žinojo, kas manęs laukią ar tai buvo tiesiog spėjimas...
Na kad ir kaip bebūtų aš niekada nežinosiu, kaip ten buvo  iš tikrųjų. Tačiau tikrai žinau, kad senelis nenorėtų jog praėjus beveik visiems metams vartyčiausi lovoj ir galvočiau apie tai, ką jis kažkada pasakė.  Todėl gilia įkvėpiau ir delnais atsistūmiau nuo atlošo, tam, kad kojų pirštų galais prisilesčiau prie kito lovos krašto. Dar šią žiema negalėdavau to padaryti, bet jau kuris laikas jeigu tikrai gerai išsitempiu aš galiu prisiliesti prie abiejų lovos galų vienu metu. Ir.. Taip! Man ir vėl pavyko! Dar nespėjus pilnai išsiropšti iš lovos po visa kūną pradėjo sklista šilumos banga. Nesu tikras ar tai buvo pirmieji pavasarinės saulės spinduliai ar žinojimas, kad dieną pradedu pasiekęs vieną iš savo tikslų. Gal būt abu? Nesvarbu. Dabar negaliu apie tai galvoti. Žinojau, kad šiandien man pasitaikė reta progą. Šiandien man pavyko atsikelti kartu su pirmaisiais saulės spinduliais. Jeigu busiu pakankamai greitas prie pakraščio galiu nuskubėti ankščiau už juos! Taigi... Kelnės? Ant kedės. Taip! Maikė? Laviruodamas ant kairės kojos kol dešinioji bandė prasibrauti pro klešnę, nušlubavau link stalo ir pasigriebiau savo mėgstamiausią maikutę. Beliko batai ir kojinės. Batai nebuvo problema, jie apačioj prie laukųjų durų, bet va kojinės... Kartais jos man būdavo tikra mįslė. Atrodo vakare numeti į vieną ar kitą kampą, bet ryte jų niekur negalėdavau surasti. Tiesa sakant dėl to jau ilgą laiką įtariu mamą. Yra galimybė, kad kai užmiegu ji ateina į mano kambarį ir surenka nešvarius rūbus. Bet mes juk susitarę, kad į mano kambarį ji gali eiti tik man leidus. Be to... Negali būt, kad ji sugebėtų man miegant taip tyliai įeiti ir išeiti manęs nepažadinus. Juk negali tiesa? Lovagalis? Nėra... Prie durų? Nėra. Kur dar? Kur dar? Po lova!!... Velnias. Tą pačia akimirką kai pasilenkęs po lova pamačiau tik pilkus dulkių debesėlius supratau jog laukia dar viena kelionė iki pakraščio basom kojom sportbačiuose. Juk negaliu rizikuoti eiti kojinių į spintą prie tėvų kambario. Ta pamoką jau išmokau. Kad ir kaip bandyčiau mama ir tėtis visuomet mane išgirsta ir prasideda klausimų virtinė, kuri galiausiai baigiasi vienodai – jokios kelionės vienam prie aukštosios žolės! Žinoma, kažkuris iš jų visuomet pasisiūlydavo eiti kartu, bet tai nebūdavo tas pats. Visų pirma nei tėtis, nei mama kažkodėl negalėdavo išbūti ten ilgiau, nei keletą valandų. Ir visų antra, kaskart kai ateidavau su vienu iš tėvų ar, kad ir abiem, viskas būdavo ne taip. Su jais ta vieta prarasdavo savo žavesį. Ir žinoma aš niekada nekaltinau jų dėl to. Matyt taip gamta tiesiog veikia. Manau, kad man kaip mažam berniukui yra daug paprasčiau susilieti su laukine aplinka. Aš turbūt dar per mažas, kad tai gerai paaiškinčiau, bet kiek pastebėjau, panašu, kad suaugusieji turi per daug kažkokių nerašytų taisyklių. Bet... Svarbiausia jų neprikelti. Ir reikia paskubėti, nes dar nespesiu.
Taigi, mano nuotykiai prasideda, kad ir kaip bebūtų keista, nusileidus žemyn laiptais, prie pat laukųjų durų. Dešiniąją ranka pasigriebiu senelio dovanotus sportbačius, o kairiąja porą imbierinių mamos sausainių iš dubenio tingiai stovinčio ant batu lentynos. Labai išlėto, visiškai neskubėdamas, sulaikęs kvapą ir besiklausydamas kiekvieno garso iš antro aukšto praveriu duris ir sustingstu. Galbūt dėl to, kad noriu išgirsti ar pravertos durys iššaukė kokią nors reakciją laiptų viršuje arba galbūt dėl to, kad negaliu žodžiais apsakyti, kaip gera yra pajusti rytinės rasos gaiva prasiskverbiančia pro mažutį tarpeli tarpdurį ir lengvai glostančia mano veidą. Ilgai netrukus supratau, kad viršuje niekas nesureagavo į prasivėrusias duris. Vadinasi kelias laisvas. Žengęs keletą žingsnių apsimoviau keistuosius senelio dovanotus sportbačius ir palikęs pravertas duris užnugarį lengva ristele pasileidau į priekį. Kadangi Kelionė iki aukštosios žolės pakraščio užims šiek tiek laiko, leiskit man jį užpildyti paaiškinimu apie mamos imbierinius sausainius ir keistuosius senelio sportbačius. Jums leidus pradėsiu nuo sausainiu. Matot, pirmais kartais, kai tik supratau, kad negaliu leisti tėvams manęs stabdyti. Labai dažnai rytais išsliūkines iš namu pasiduodavau smalsumui ir negalėdavau prisiversti grįžti tol kol mano laukiniai draugai pirmi neišeidavo poilsiui. O kartais tai užtrukdavo ir gerokai po sutemų. Ir vieną kartą grįžęs, jau gerokai saulei nusileidus, kažkaip sugebėjau užmigt vos peržengęs namų slenkstį. Taip, nuėjau nedaugiau kaip porą žingsnių nuo laukųjų durų. Vis dar negaliu suprasti, kaip aš taip užmigau. Bet žinokit, po to keisto nutikimo pastebėjau, kad prie durų atsirado tas dubenys, kuriame visuomet būna kažkokių skanėstų. Dažniausiai mano mėgstamiausių imbierinių sausainių. Mama man niekada nepriminė to keisto nutikimo ir nei karto neužsiminė apie tą skanėstų dubenį. Bet nuo tada jis visuomet ten. Vis dar negaliu to pilnai suprasti, bet manau, kad tai yra viena iš tų keistų suaugusiųjų nerašytų taisyklių. Na o dėl sportbačių. Tai man jie net nepatinka. Tačiau niekad nepamiršiu kokia keista emocija sklido iš senelio, kai jis man juos įteikė. Paprasti, tamsios medžiagos sportbačiai, visiškai nieko neišsiskiriantys išskyrus tą keista simbolį. Man jis panašus į kažkokį mišinį, lyg tai butų  skrendantis paukštis ir pusiau įsiliepsnojęs laužas. „Feniksas! Niekas tau nepasakys, kas tai yra kol tu pats to nesuprasi Bendžai. “ Šiaip senelis nebuvo labai išraiškinga asmenybė, bet tuomet kai kalbėjo man apie tai kas yra tasai feniksai atrodė, kad mato kažką ko aš nemačiau. Galėčiau prisiekti, kad jo akyse trumpam atsispindėjo tas keistas ugnies simbolis. Ir man tai kažkodėl įsiminė. Nuo tada ir nešioju tuos sportbačius. O... Medžiai jau retėja. Matau, kad dar turiu keletą minučių iki kol saulė atsiplėš nuo horizonto. Suspėjau!

Kadangi dabar jau nebėra, kur skubėti sustoju. Tiesiog pasvyru atgal ir nukrentu ant užpakalio. Paneriu pirštus giliai į minkštas samanas. Užmerkiu akis ir pripildau plaučius to keisto nenusakomo gyvybės aromato. Įkvėpiu taip giliai, kad jaučiu šiurpuliukus perbėgančius nugara. Rankos savaime tiesiasi link sportbačių. Vienas.. du, trys. Ir galiu jausti kaip kojų tarpupirščiuose susispaudžia miškų kilimas. Galėčiau prisiekti, jog jeigu suspausčiau stipriau per mano pėdas pradėtų tekėti miško syvai. Bet aš čia ne dėl to... Atmerkiu akis ir suprantu, kad tik vos vos pavėlavau, jog pamatyčiau kaip saulė atsisveikina su horizontu. Ir vėl... Žinau, kad turėčiau pykti ant savęs, jog per šitiek kartų vis dar nemačiau to momento, bet... Kita kart... Rankomis atsispiriu nuo miško kilimo ir palengva žengiu link proskynos. Kad ir kiek kartų tai bučiau daręs, vis tiek kaskart išžengus iš miško pavėsio ir likus akis į akį priešais žolės jūra. Nerimo jausmas visuomet primena apie save. Bet tai juk nieko netikėto. Juk iš dalies, dėl to aš ir esu čia. „Tikrosios emocijos visada iš paskos atsives savąjį šešėlį Bendžai“. Nesu tikras, kad pilnai suprantu šį senelio pasakymą, bet net ir būdamas 11-kos metų pastebėjau, kad geri dalykai visuomet atsitempia ir tam tikras sąlygas. Dar pora žingsnių į priekį ir dabar aš jau pilnai pasislėpęs po aukštosios žolės šešėliu. Prisėdu ir laukiu. Bet kuria akimirka pasirodys mano draugai. Ilgai tikrai netruks, niekuomet netrunka. Ir štai nepraėjus nei penketui minučių išgirstu iš už nugaros „ZZZZzzzzzz“. Iškart suprantu, kad tai mažoji mano draugė ir jau greit ji nutūps man ant peties arba ant mano sunertu pirštų ir pradės dalintis savo istorija. Užsimerkiu. Laukiu. „ZZZZzzzzzz“ jau arčiau- maždaug dabar kerta miško proskynos ribą. „ZZZZzzzz“ Jau visai čia pat, galiu jausti tuos mažyčius taškuotus sparnelius plasnojančius man ties pakaušiu. Dar keletas akimirkų ir pajusiu švelnutį prisilietimą sau ant peties arba ant sunertų pirštų. „ZZZZzzzzz“ įdomu ką šį kart man pasakysi? „ZZZZZZZZzzzz... “ Ir štai. Mano mažoji draugė mane nustebino. Vietoj švelnaus prisilietimo pajutau tik nemalonų dunkstelėjimą tiesiai į kaktą. Vos vos aukščiau tarpuakio.
-Ką tu darai? – Atsimirkęs tik spėjau pamatyti kaip ji atsiplėšia nuo žemės ir vėl tiesiu taikymu skrieja link manęs. Stipriai pūsteliu  ir jau matau kaip negalinti pasipriešinti vėjo gūsiui mažoji draugė pasileidžia priešinga kryptimi nei ji norėtų.
-Kas tau pasidarė? Iš kur tas pyktis? Toks gražus rytas, o tu jau pikta, pikta kaip širšė. – Pasakiau daugiau sau, negu jai. Juk negaliu tikėtis atsakymo iš mažos boružėlės... Todėl, net krūptelėjau, kai netikėtas atsakymas atsklido iš už pavėjui banguojančios ir neperregimos žolės sienos.
-Ooo... O ji visai nepikta. Ji tik nori tave įspėti, kad bėgtum kuo toliau nuo čia jaunasis Bendžeminai. Šiandien čia tau gali būti labai pavojinga.