Užnuodyta pasaka

per gilią gelmę miško platumoj,
vienišas padaras klajoja tylumoj.
palydintis jis skausmą kupiną aistros čiulbėjimo.
palieka pavydėtinai palaimintus jausmus
ir džiugesio pilnumo ieškantis skaidrioj tamsoj pasineria į ją.

nugrimzdus saulei užmarštin,
pražysta spalvos prisigėrusios pilkumo juodojo.

ir vėl pasklinda miško tūnanti rasa ant balto sniego.
nakties šalti speigai atsimuša į paslėptą krūtinėj sielos ugnį.
ir vėl tušti delnai palaidoja viltis, sapnus ir ateitį į užmarštį.
ugnies liežuviais spjaudanti į tylą, verkianti vis girdis aimana.

svaja naikina liūdesį ir ašarą  vis krintančią žemyn į praeitį,
ten pasislėpęs paukščio kūnas sklendžia virš pajuodusios žemės.
nusvilintos, paniekintos vis atsigaunančios iš sielvarto pranykusios...
kaip spindinčios rasos ant miško samanoto tako akys.

kaip rūškanoto patalo, didelės žiemos, pūgos pravirkęs vakaras.
liepsnojanti širdis apglėbus pasmerktuosius,
nakties gelmėj vis tūnančius bejėgius padarus...

prabėgantis juokas nerimstančiom lūpom,
dingsta pūgoj tarsi buvo, nebuvo, išnyko visam...