Stiklo kalnas (4/4)

Parvedė ji man kitu keliu  - vingiuojančiu, pilnu duobių ir rūdijančių nuolaužų. Ore tvyrojo stiprus metalo kvapas. Reikėjo žiūrėti kur statai koją – užkliudžius šiukšles, ore pasklisdavo rūdžių debesys. Jos lipo prie atvirų vietų ir klaikiai graužė odą. 
- Šiaip čia neinu, -murmėjo senutė sau po nosimi, - bet kad metas vėlyvas. Per ilgai mes ten užtrukom, oi per ilgai. Neapsižiūrėjau.
Buvo čia ir kaulų. Baltų, išsausintų saulės bei vėjo. Palindusių po žeme ir gulinčių ant jos. Sutrupintų, sunkiai atpažįstamų. Tarsi pakrantė, nusėta moliuskų kiautų. Jie aižėjo nuo menkiausio prisilietimo, smulkiomis nuolaužomis pasklisdami aplink.
- Kaulais užsėta. Daug kaulų. Gera sėja buvo, -ji nesiliaudama murmėjo, - tris dienas geležim lijo dangus krauju pasruvo. Visa laimė – vėjas tą dieną stiprus buvo. Tiesiai iš Vakarų pūtė. Nieko dabar čia nebūtų, jei ne tas vėjas. Rūgštus lietus – tik mažmožis, nereikšminga smulkmena.
Žingsniavo ji paskubomis. Nekreipdama dėmesio kur stato kojas. Smuko į duobes, vėl kilo, bet niekada nesustojo. Vis žvalgėsi į besiniaukiantį dangų. Ta skuba persidavė ir man. Jau nebesižvalgiau, nestabčiojau .
- Greičiau, greičiau. Ak, kam čia nusukau, gi čia reikėjo. Tiek to -  ir čia kelias yra. Tik atsargiai, štai prie to augalo tai nesiliesk.
Vėl atsivėrė kopų vaizdas. Apie jas buvau pamiršęs. Prisiminiau, tik per ilgai įsispoksojęs į tą smėlio jūrą. Tik niekas šįkart nebandė manęs į save įtraukti. Padaras, giliai įsitaisęs po smiltimi, snaudė.
Kairėje ramiai ošė bangos. Girdėjau jas, bet nemačiau – viską užstojo tiršta rūko siena.
O už nugaros vis netilo garsai. Tarsi kas vaitojo, šaukė gailiu balsu. Atsigręžiau, bet temačiau tik pažeme besiritančią klampią miglą ir horizonte skęstantį blyškų saulės kamuolį.
- Vaitūnai, - lyg skaitydama mano mintis prašneko senutė, - bet dar laiko yra. Labai nedaug, bet yra. Tik nesigręžiok. Ir į akis jiems nežiūrėk.
Nutilo dešinėje stūksantis miškas. Liovėsi šakų ir šakų traškėjimas. Pušies viršūnėje suklegėjo šarka ir tuoj pat nutilo.
Pasilenkęs nuo žemės pakėliau rūdžių taškų suėstą gelžgalį. Naudos iš jo būtų buvę mažai, tačiau naujų jėgų suteikė.
Migla už nugaros vis tirštėjo. Jau net galėjau įžvelgti joje besiblaškančius tamsius pavidalus. Juodi, aukštai iškilę ant plonų ilgų kojų, jie, tarsi dairydamiesi, pasistiebdavo, o  po to vėl priglusdavo prie žemės. Su kiekviena praeinančia minute jų vis daugėjo 
Nepajutau, kaip pradėjome bėgti. Šokinėjome per duobes, kartais kuris užkliuvęs parkrisdavo, bet tik tam kad pašokęs vėl bėgtų į priekį. Danguje sušlamėjo sparnai, bet jau nebeturėjau nei noro, nei drąsos, akimis ieškoti tų milžiniškų paukščių. Klykė, sparnais šiaušdami plaukus, bet arčiau nelindo.
Taip ir nesužinojau, kodėl senutė pasirinko šį kelią. Nebuvo jis trumpesnis, priešingai – atrodė niekada nesibaigsiantis. Dingo laiko suvokimas. Galbūt bėgome valandą, o galbūt jau visą savaitę.
Senute vėl susmuko, o aš iš inercijos prabėgau pro ją ir sustojau tik už kelių žingsnių. Pats nesupratau kodėl - sustojau ir atsigręžiau.
Vienas padarų buvo pusiau išlindęs iš miglos. Į mane piktai įsispitryjo dešimtys mažų fluorescencinių akučių. Nuskambėjo šaižus čirpimas, suklaksėjo  smailūs čiuptuvai.
Nežinau kaip prisiverčiau žengti atgal. Prišokau prie senutės ir, trūktelėjęs ją už pečių, pastačiau ant kojų.
- Palik ją.
Švelnus, pažįstamas balsas nuskambėjo tiesiai prie ausies. Apsisukau, bet nieko nebuvo.
- Ji- Ragna. Palik, - ir vėl, tylus, banguojantis, vos girdimas balsas. Toks pažįstamas ir artimas.
Į mane kaitriomis akimis stebeilijosi senutė. Tarsi irgi būtų girdėjusi tą balsą.
- Čia ji juos atvedė... palik.
Padvelkė bijūnais ir balsas ištirpo ore.
- Tiek teliko, - senutė pašoko, - bėk, kol dar gali. 
Bėgau kaip išprotėjęs. Skausmingai švokštė plaučiai, širdis grasino iššoksianti iš krūtinės. Akyse dvejinosi, liejosi vaizdas, bet buvau tikras – sustosiu -ateis galas. Net nebuvau tikras ar skuodžiu gera kryptimi, ar senutė bėga man iš paskos. Pasiekęs kelio išsišakojimą, negalvodamas pasukau į kairę ir, peršokęs nuvirtusį ąžuolą, įnėriau į mišką.
Atpažinęs taką, giliai įkvėpiau ir išnėriau į laukymę.
Įpuoliau pro praviras duris į tamsią, vėsa alsuojančią trobą. Ir čia pat susmukau ant kelių. Mano didžiausiai nuostabai senutė net nebuvo atsilikusi. Vikriai užvėrusi duris, uždarė langines ir tik tada prisėdo šalia.
Kurį laiką buvo tylu. Lyg niekas nebūtų mūsų sekę. O tada nugriaudėjo trys stiprūs smūgiai, sudrebinę visą trobą iki pat pamatų. Sukaukė įniršio ir neapykantos pilnas balsas.
- Ak ta mano širdis, -susiėmusi už kairiojo šono sudejavo senutė, - jau nebe tas amžius, oi nebe tas. Anksčiau prabėgdavau net neuždusus. Nematei tamsaus stiklo buteliuko? Ai, nelįsk, pati... štai...
Nuo lentynos nutraukusi skarą, iš po jos ištraukė buteliuką ir, nusukusi kamštelį, sau ant liežuvio nuvarvino keletą lašų. Užsimerkusi patylėjo, giliai įkvėpė ir atsikrenkštusi nusipurtė.
- Gudobelė, -prikišo stiklinį buteliuką man prie veido, -kas padeda, tai padeda. Tau nereikia. Jaunas esi, stiprus.
Norėjau paprieštarauti, bet tik numojau ranka.
Kiek senutei buvo metų? Gilios raukšlės, sudiržusios rankos ir balkšvi plaukai tikrai buvo matę ne vieną dieną. O tokį kelią nubėgo ir dabar jautėsi kur kas geriau už mane. Ir dar - visai guviai sukinėjosi po trobą, degdama žibalines lempas ir kuisdamasi tarp puodų.
Atsigėriau tik vandens, atstumdamas kaitrios arbatos sklidiną aliuminį puodelį. Apsimečiau nepastebintis pašaipaus žvilgsnio.
- Ji ir vėl tau pasirodė, -garsiai sriaubdama arbatą šnekėjo senutė, - ir nepurtyk galvos, žinau, kiaurai permatau. Nustebtum  kokie jūs pabaigoje esate visi vienodi. Išsiblaškę, susikaupę, nekalbūs, svajingi. Net gi šiek tiek-pikti. Nekrūpčiok tiek. Kas liko už durų, tas ten ir pasiliks. Matai – jie slenksčio perlipt negali. O kad pasidaužys tai pasidaužys, -skardžiai nusijuokė, - aš irgi būčiau pikta – jau buvo per vieną letenos grybšnį, o ištrukom. Tu man patinki, -pridūrė spoksodama iš už puodelio.
Prisidegusi nuo židinio pypkę, pavartė ją rankose. Neapsisprendusi pastatė ją ant stalo.
- Buvo toks vienas, kažkokį įdomų vardą turėjo, Karpis ne Karpis, na kažkas tokio. Žuvis kažkokia. Nežiūrėk taip – ne jūsiškis. Mokslininkas kažkoks ar kaip jis save vadino. Dar kol turėjo  sveiko proto labai susikaupęs pasakojo apie ginklą, kurį prieš žmones naudojo. Koks tai labai brangus ir labai keistas ginklas – žmones tik išgarindavo, o pastatų nepaliesdavo. Tik niekas nežinojo kaip jis iš tikro veikia. Bet vis tiek susprogdino. Toks karas vyko, gi viską reikėjo išbandyti. Išgarino žmones, o namams nieko – net stiklai sveiki. Stovi veikiančios mašinos, burzgia, skamba televizoriai, šviečia afišos, o nė gyvos dvasios. O toliau pasakodamas jau ir prisigėręs buvo, nes vis minėjo, kad negali būdamas blaivaus proto to pasakoti. Aš manau, kad jis tiesiog buvo alkoholikas. Tai štai – grįžo jis vieną kartą pro tą miestą, o ten niekas nepasikeitė. Net žolė nupjauta. Net langai nuvalyti. Dulkelės nebūtum radęs. Klaidžioji ten tie, kaip vadino – Siluetai. Gyveno savo gyvenimą, dauginosi. Nesuprasdami kad jie seniai mirę. Net kūnų nelikę. Ir patikėk tu po to sveiku žmogaus protu. Žadėjo ten dar kartą sugrįžti. Tik nebespėjo.
JI išsitiesė, garsiai sutraškėjo sąnariai.
- Gal ir čia taip pat nutikę? Tik Siluetai čia piktesni. Kerštingesni. Sakau - gal vieną dieną jie sulįs į tuos palaidotus kūnus ir pakils iš po žemių? Nes kam jie visi tie žmonės ir jų kūnai? Ką manai?
- Tik kodėl tada liepia tavęs saugotis, -drėbtelėjau neiškentęs.
Senutė atsistojo ir pasipiktinusi sunėrė rankas ant krūtinės.
- Nes jei ne aš, kapų būtų dar daugiau. Ir tuščių kūnų. O aš tikrai nenoriu sužinot kas bus, kai jų rasis pakankamai. Galbūt – nieko, o gal, kaip tas Karpis sakė – nieko nebebus – nei tavęs, nei manęs, nei žemės, nei dangaus. Nieko. Tik amžinoje tamsoje klaidžiojantys mūsų kūnų kiautai. Apsimetantys, kad gyvena ir kvėpuoja. 
- Tai sudegink tuos kūnus.
- Tai nepadės...
- Iš kur žinai?
Ji piktai sužaibavo akimis ir nusisuko. Daugiau nebešnekėjo.
Pats suvokiau, kad kažko čia trūksta- kažkokios pasakojimo dalies. Ne viskas buvo pasakyta, o galbūt – parodyta. Tik niekaip negalėjau suprasti -ko? Sveikas protas šaukė bėgti iš šios vietos, bet jutau kad negaliu. Tarsi kas būtų mane laikęs čia. Viena širdies pusė kalbėjo, kad čia nesaugu, kita – kad ne viskas yra taip, kaip atrodo.
Užmerkiau akių vokus, apsimesdamas miegančiu pradėjau lėčiau alsuoti. Net visai įtikinamai knarktelėjau.
Senutė užmigo. Arba taip pat įtikinamai apsimetinėjo.
Lauke siaučiantys padarai seniai nutilo. Suūkė apuokas. Visai šalia. Turbūt tupėjo ant stogo kraiko. Tolumoje aidėjo gervių klyksmai.
Tai, ką palaikiau vėju, virto šnabždesiais. Kažkas, stovintis už durų, bandė šnekėtis su manimi.
Atsargiai nukabinau nuo vinies savo striukę, ragavusią purvo, lietaus, aitrių saulės spindulių. Pirmą kartą per tiek laiko ji buvo švari ir išplauta. Net šiek tiek kvepianti.
Pravėręs duris dar atsisukau į senutę. Ji spoksojo į mane viena žioruojančia kruvina akimi. Degino bedugniu žvilgsniu. Buvau dėkingas, kad ji nieko nepasakė. Keistas buvo šis susitikimas. Dar keistesnis išsiskyrimas.  Iš dalies net gailėjausi čia atvykęs. Ar visi tie, kurių pėdomis atėjau, jautė tą patį? Ar juos paguldė po žeme ir apklojo smėliu todėl, kad jie nusprendė išeiti, ar todėl kad pasiliko?
Prie šulinio rentinio kiūtojo tamsi, mazutu, smala ir  tepalu dvelkianti būtybė. Pamačiusi mane išeinant, ji išsitiesė visu ūgiu. Rūbų neturėjo, tik tokią pačią juodą strėnjuostę.
Ar tai ir buvo tas Charono minėtas Juočkis?
Nekreipdamas jokio dėmesio į jį nukreiptas karabino vamzdžio žiotis, mostelėjo ranka. Ore sklandantys šnabždesiai paaštrėjo, žodžiai tapo sūkuriuojančiu chaosu.
- Nebijok, tai aš jį atsiunčiau.
Norėjau atsisukti. Švelnūs pirštai suėmė galvą iš už nugaros, stipriai suspaudė smilkinius. Dvelkė jurginais.
Keista- niekada šių gėlių nebuvau matęs, bet dabar ryškiai įsivaizdavau pilnus, stambius raudonus žiedus. Žydėjo jie nedideliame žemės sklypelyje, galvomis prisiglaudę prie grubiai obliuotų lentų tvoros.
- Eime.
Balsas išblaškė vaizdinius iš galvos. Stovėjau apšviestas ryškios mėnulio šviesos. Iš miško tebesklido riaumojimai ir vaitojimai, bet arčiau nėjo. Giliai sulindęs į tankmes, padarai laikėsi atokiau. 
Juočkis apsisuko ir nušlepsėjo taku į priekį, žolėje palikdamas gilius juodus įspaudus.
- Šiąnakt jie palauks. Šiąnakt viską prisiminsi. O, kaip aš ilgai laukiau. Tu net neįsivaizduoji. Tik neatsisuk. Negalima.
Ėjom tuo pačiu taku, kuriuo dieną bėgome su Ragna. Nors priekyje tvyrojo migla, bet Juočkiui mostelėjus ranka, ji prasiskirdavo, išskysdavo ir pasitraukdavo į šonus.
Urzgimai nesiliovė. Tamsoje šviečiančios akys buvo pilnos įniršio ir pykčio.
- O mes kaip toje pasakoje, -nusijuokė Ji, - kur jaunikaičiui nebuvo galima atsigręžti. Tik ši pasaka turės geresnę pabaigą. Ar pameni apvalainiais akmenimis grįstą taką? O beržyną, kur rudenį taip gausiai augo raudonikiai? O upę, tokią gaivią ir skaidrią, kad kiaurai viską matyt galėjai?
Jai šnekant, galvoje sproginėjo vaizdai . Taip – takas. Nuzulintas basų kojų. Beržynas – įsispraudęs tarp pušų, iš toli šviečiantis baltais kamienais. Upė – ji buvo šalta ir tuo pačiu- gaivi. Žiemą užšaldavo beveiki iki pat akmenų.
Visą tai galėjau atsiminti, o Jos vardo – ne.
Dabar, net nakties tamsoje, ryškiai regėjau ką slėpė rūkas – už betoninio aptrupėjusio borto tyvuliavo juodi banguojantys vandenys. Net gi regėjau kitą krantą, nusėtą yrančių metalinių karkasų ir prie krantinių prisišliejusių rūdijančių laivų. Ant bėgių tebestovintys vagonai buvo pilni juodos anglies. Vėjas taršė suodžius ir dulkes.
Juočkis atsisuko, norėdamas pažiūrėti, kodėl sulėtinau žingsnį ir Ji mane vėl švelniai stumtelėjo į nugarą.
Nužingsniavau toliau.
- Visa tai...
Mano balsas buvo keistas, tarsi išsprūdęs ne iš mano gerklės.
- ... keista? - Ji užbaigė žodžius, - tinkamas žodis.
Galbūt vaidenosi, o gal Juočkis iš tikrųjų sumažėjo keliais sprindžiais. Lyg būtų tirpęs, palikdamas po dalelę savęs tuose juoduose, bitumo pilnuose pėdsakuose.
- Tu net neįsivaizduoji kaip ilgai tavęs ieškojau. Išnaršiau kalnus, visus vandenis, net gi – dalelę dangaus. O tada radau, pas Ragną, -Ji skardžiai linksmai nusijuokė, - nebūčiau pagalvojusi. Ji juk taip gerai tave slėpė, saugojo tame giliame šulinyje. O aš kvaiša, nepagalvojau.
Dangumi atskriejo juodas, permatomas šešėlis. Apsuko kelis ratus virš galvų, garsiai sukarkė ir pradingo debesyse.
- Bet greitai viskas baigsis. Ji čia nebeturi galios. Vėl grįšim ant savo kalno, vėl sėdėsim ąžuolo paunksmėje, kurdami pasaulį aplink save. Viskas bus kaip buvę. O kai atsodinsim Ragnos išdegintas žemes, grįšim kartu. Per ilgai ji čia viešpatavo.
- Kas esu aš?
Lyg mąstydama, Ji patylėjo.
- Jei pasakysiu dabar... ne, dabar negaliu sakyt. Tu suprastum.
Klausiausi to melodingo švelnaus balso, palengva grimzdau į svajas, jose regėdamas įstabius vaizdus ir dar įstabesnį pasaulį. Dingo tai, ką anksčiau būčiau pavadinęs savisaugos instinktu, dingo baimės. Su kiekvienu Jos prisilietimu mintys bluko, senąsias gožė naujosios, grįždavo keisti, neįtikinami atsiminimai.
Pasiekėm kauburių nusėtą paplūdimį. Niekas nebuvo pasikeitę. Tik daiktai buvo apnešti storesniu smėlio sluoksniu. 
Rūko nebuvo ir čia.
Priešais akis stūksojo milžiniškas, spindintis kalnas. Negalėjau suprasti kaip jo nepastebėjau pirmą kartą. Lyg būtų tik dabar atsiradęs.
- Tau tereikia į jį įkopti ir viskas bus kaip buvę. Viską prisiminsi.
Juočkis sustingo vienoje vietoje. Mostelėjo į kalną ir paliko stovįs sustingęs, lyg sveikindamasis iškėlęs ranką, visu svoriu pasirėmęs ant kairiosios kojos, pasisukęs liemeniu į mane. 
Priėjau prie jo. Ore tvyrojo sodrus smalos kvapas. Perbraukiau pirštu per veidą. Kietas, kaip akmuo, blizganti statula iš smalos.
Prisiminęs apsidariau. Buvau vienas. Smėlis, miško juosta ir stiklinis kalnas.
Papėdėje šonai buvo nuraižyti įdrėskimų, gilių kirčių paliktų randų. Įlaužoje stūksojo kažkieno paliktas plieninis kablys.
Kiek kartų bandžiau užsliuogti bent kelis metrus į viršų, tiek kartų nučiuoždavau žemyn.  Vis bandžiau ir bandžiau, už stiklinio paviršiaus kabindamasis kruvinais pirštais. Kalno viršūnė viliojančiai švietė ir kvietė. –  Kur tu? -piktai sušukau.
Į mano balsą atsiliepė tik iš kažkur atskridusi žuvėdrą, smalsiai stebinti mano bergždžias pastangas.
Aušo rytas, o pasistūmiau vos porą metrų aukštyn. Tokiu tempu prireiks visos amžinybės.  Įsispyręs kulnais prisiglaudžiau prie šalto, lygaus ir šiek tiek vibruojančio šlaito. Aušo rytas. 
Kylanti saulė iš pradžių nuspalvino medžių viršūnes, o tada palietė tolumoje stūksančių smėlio kopų paviršių.
Saulės spinduliai apšvietė kažką milžiniško, giliai užsikasusio po smėliu. Kopos krustelėjo, tarsi jomis užsiklojęs padaras butų bandęs įsirausti gilyn, trumpam švystelėjo nenusakomo didumo gauruota letena ir pranyko po smėliu.
Visgi paskutinę akimirką spėjau pamatyti gilias raudonas žioruojančias akis. Milžiniškos, didžiulės akių lėliukės įsistebeilijo tiesiai į mane. Lėtai sumirksėjo, ant savęs užsiversdamos ištisą šlaitą. Dar kelias minutes smėlis sruvo žemyn, vis giliau laidodamos padarą po savimi. Smėlio smiltimis sustojus, neliko nė ženklo ten kažkam esant. 
Atpalaidavau kojas ir nuslydau šlaitu žemyn. Garsiai klykdama nuskriejo išsigandusi žuvėdra.
Dabar, pirmosios saulės apšviestas, žėrėjo ir stiklinis kalnas, o jo gelmėse vartėsi stambus juodas šešėlis. Apsisuko ir sustingo. Permatomas stiklas apsiblausė ir virto matine baltuma.
Lipti viršun nebebandžiau. Galvoje dabar sukosi ir seni, ir nauji atsiminimai ir niekaip negalėjau suprasti kurie iš jų tikri.
Du milžinai. Vienas – pasislėpęs po smėlio kopomis, o kitas – po stikliniu kalnu. Tarsi du skruzdžių liūtai, kantriai laukiantys savo duobėse ir laukiantys žioplių paklydėlių. Vienas už kitą kuriantys įstabesnes iliuzijas, atkakliai, nuožmiai kovojantys dėl kiekvieno gardaus kąsnio.
Žiūrėdamas į smėlį nusėjusius kauburėlius, įsivaizdavau giliai po jais gulinčias lervas, įsiraususias į palaikų vidurius, augančias ir laukiančias kol sustiprės. Ar, užlipęs ant stiklo kalno viršūnės, ten rasiu tokius pačius kauburius? Stiklinius, pilnus kūnų, užneštus sniego dulkėmis?
Ar Ragna irgi buvo iliuzija, ar tik nelaiminga, uždaram rate įkalinta senutė? O Ji, į galvą brukanti nesamus atsiminimus ir pasakojanti apie kitokį gyvenimą, kurio niekaip negaliu prisiminti-  tik haliucinacija?
O gal tuos milžiniškų bjaurių padarų vaizdus sukūrė Ragna. Kad tik apsigalvočiau, nepasiduočiau svajoms? Įbruko į galvą paikas mintis ir baimes, iš paskutiniųjų bandydama pasilikti mane sau.
Galvoje ūžė nerimstančios mintys. Tokia krūva naujų prisiminimų, o aš niekaip nesuprantu, kurie iš jų yra mano.
Tebuvo vienas kelias. Pasitaisiau kuprinės diržus, patikrinau ar gerai vaikšto karabino spyna.
Turėjau palikti šias žemes, grįžti nueitu keliu. Nutolti taip toli, kad išnyktų visos iliuzijos, liautųsi visos tos haliucinacijos, išsivalytų galva. Eiti, kol nebematysiu šių kopų, galbūt net grįžti iki pat namų. Buvau tikras, kad jei Ji tikra, palauks manęs dar pora metų. O jei ne, ką gi – bent turėsiu ką papasakot. Jei sugebėsiu iki to momento ištempti.