Žaidėja

Kortos, mano rankose ir vėl. Žinau, kad žaidimas kortomis man gero neatneš, bet ką padaryti, kad priklausomybe aš turiu. Savo rankose turiu dvi kortas, viena tūzą ir karalių. Žinau, kad vėl laimėsiu didele suma pinigų. Todėl ir sėdžiu čia prie prie apskrito stalo, kuris aptrauktas žaliu audeklu. Pakėlusi akis matau, kad aplink jį sėdintys žmonės taip pat laiko po dvi kortas. Žinau, kad senis sėdintis man iš dešinės turi dvi dvakęs, jis šios partijos niekaip nelaimės. Kitas drimba su ūsais, kuris mano kairėja turi penketą ir dama, šiam jau senai laikas eit namo. O šalia jo sėdintis vyras, vis krapšto galva, matosi, kad jis naujokas prie šio stalo, su juo bus vieni juokai. Tiesiai prieš mane savo užpakalį padėjusi blondinė, jos rankos taip dreba, kad net per kelis ėjimus jos rankose esančios kortos pažiro. Žaidėjai sėdintys prie stalo viska puikiai matė, o man ir matyti nereikia aš ir taip žinau, kad ji nieko gero neturi, du karalius, gal todėl ir sėdi išsišiepusi, kaip gavusi už dyką milijoną. O šalia jos, sėdi jaunas vyras, gal dvidešimties, gal šiek tiek vyresnis, jis vis žvilgčioja į mane, bet aš nekreipiu dėmesio. Žinau, kad šitos partijos jis ir vėl nelaimės, rankose laikydamas tik tūzą ir dvakę Jis sėdi ramus, šalia jo stiklinė su ledu ir rudu skysčiu,  tikriausiai brendis. Vilki kostiumą, jo marškiniai šiek tiek prasegti matytis krūtinė. Nuo per dažno plaukų braukymo jie šiek tiek susivėlę. Jo rankos nedreba, mėlynų akių žvilgsnis ramus. Vis žvilgčioja į mano puse ir vėl į savo kortas. Ką galiu pasakyti profesionalas. Velnias, aš taip pat. Su šituo bus įdomu.
Žvelgiu į savo kortas, tada į stalą ir matau, kad dalytojas, kuriam tikrai nusibodo šitas darbas, jau yra išrikiavęs kortas ir laukia ką darysim. Vėl greitai visus per bėgu akimis, naujokas jau pasidavęs. Žmogus su ūsais taip pat. Mano dešinėja sėdintis vyras dar žaidžia. Likom tik keturi, nes blondine ir vyrukas taip pat žaidžia, na ką gi pats laikas versti kortas. Blondinė padėjo savo kortas, taip, kad rodos jos kažką laimės. Nė velnio. Eik namo lėlyte. Vyrukas su kostiumu, taip atsargiai deda kortas ant stalo ir dar spėja pažvelgti į mano puse. Senis sėdintis man iš dešinės neramiai pasimuisto ir pačia paskutine minute pasiduoda. Noriu nusišypsoti, bet susivaldau negaliu parodyti, kad laibai džiaugiuosi, kad jis pasitraukė, nors senai laikas buvo. Išgirstu, kaip dalytojas ištarė mano slapyvardį ir aš taip pat padedu savo kortas. Ramiai ir nieko nebijanti. Nors iš tikrųjų jau aš viduje visa virpu ir bandau sulaikyti savo jaudulį. Daug metų praktikos ir aš jau įvaldžiau ramaus veido ir kūno metodikas. Todėl padėjusi kortas laikau rankas sunertas ir padėtas ant stalo. Dalytojas mus visu nužvelgia ir nusišypso. Aš jau žinau, kad laimėjau, todėl prašyčiau slinkti man pinigus ir aš dingstu iš čia. Bet kodėl jis delsę? Dalytojas vėl kažką patikrina ir pasako:
- Sveikinu panele Nikita, jūs vėl laimėjote. Jau trečia kartą iš eilės. - nusišypso man.
Visaip stengiuosi išsėdėti ramiai, kai jis skaičiuoja mano laimėtus pinigus. Stengiuosi neparodyti, kaip džiaugiuosi, tai dar vienas vakaras, kai seniems žaidėjams nušluostau nosį. Dalytojas pastūmė didele pinigų suma į mano puse ir aš juos pasiėmusi keliuosi nuo kėdės. Greitai susidedu į rankine ir atsisveikinu su šio vakaro žaidėjais.
- Labos nakties ponai ir ponios, - pažvelgiu į blondine. - Linkiu išlošti, – pasakau ir nužingsniuoju prie klubo durų.
Tik atidariusi duris į lauka galiu įkvėpti gryno oro į plaučius. Nes klube esantis tabako ir alaus kvapas man jau nusibodo. Vis pagalvoju, kodėl nekeičiu savo gyvenimo būdo, juk žinau, kad galiu. Turu pinigų pakankamai daugiau negu reikia. Galėčiau susirasti gera butą, susirasti darbą ar net įstosi kokia nors mokykla, įgyti išsilavinimą kažko pasiekti šiame gyvenime, kol dar nepražuvau, taip besielgdama, kaip pražuvo mano šeima.
Pabundu. Kvėpuoju nelygiai ir neramiai, bandau susigaudyti, kur esu. Apsidarau, aš namuose, savo bute, savo lovoje, aplink išmėtyti drabužiai, kuriais buvau apsivilkusi iš vakaro. Mano rankinė numesta ant kėdės. Pro langą plieskę dienos šviesa. Jau rytas, nepamenu, kaip parėjau. Galva sunki tarsi akmenų prigrūsta, nereikėjo man niekur vakar eiti. Šėlti bare, kaip išprotėjusiai. Gerti tiek, kad net nepamenu nieko iš vakar vakaro. Šeip ne taip keliuosi iš lovos. Atsistoju, susvyruoju, šiek tik aptemsta akyse, bet galiu žengti kelis žingsnius ir taip pasiekti savo kambario duris. Išlindusi iš kambario apsidairau koridoriuje įsiklausau ar mano kambario draugė dar neatsikėlusi. Tyliai nupėdinu iki vonios ir atsuku kraną. Iš jo veržiasi vanduo, patikrinu ar jis pakankamai vėsus, kad išsiblaivyčiau, nes man reikia į universitetą, kad nepavėluočiau į paskaitas.  Nusirengiu ir lendu po šaltu dušu. Į mano oda sminga ledinės adatos tvardausi, kad nesurinkčiau. Greitai mano kūnas prisitaiko prie tokios temperatūros ir pradedu praustis, kol muiluoju kūną dušo želę, bandau prisiminti vakar diena.
Su kambario draugia nusprendėme eiti pasilinksminti ir atšvęsti jos vaikino gimtadienį. Todėl išsiruošėme. Pasidarėme makiažą,   apsivilkom suknias ir su jos vaikinu ir keliais draugai iš universiteto susitikom prie „Panteros“ klubo. Ten gėrėme ir šokome, o kas vyko toliau, jau nebe pamenu. Dar taip nėra buvę. Todėl nusipraususi užsuku vandenį ir nukabinu rankšluostį, apsivynioju aplink save ir išeinu iš vonios. Traukiu tyliai koridoriumi į savo kambarį. Uždariusi duris greitai pribėgu prie telefonu ir žvilgteliu rodo 6: 45. Gerai dar nevėluoju, todėl einu apsirengti greitai iš komodos išsitraukiu juodas kelnes ir mėlyna palaidine. Apsirengiu žvilgteliu į veidrodį ir išsigąstu pamačiusi savo veidą. Akys pajuodusios ir pavargusios. Skruostai sukritę. Ir net veidas šiek tiek patinęs. Iš karto matyti, kad vakar buvo smagu. Gal šiek tiek akių pieštuko ir blakstienų tušo padės atrodyti, kaip nekaltai avelei. Viska atlikusi plauks išdžiovinusi ir maža makiažą pasidariusi vėl žvilgteliu į laikrodį. 7: 05. Hm... dar nevėluoju. Pažvelgiu į veidrodį ir matau save. Panašia į ankstesne mergina kuri pasitiki savimi ir yra pasiryžusi išlošti daug pinigų. Užteks jokių kalbų apie lošima, tai jau praeitis.
Sunkiai atsidususi iš savo kambario žingsniuoju į virtuve. Ten stovi keturkampis stalas alink jį trys kėdės kur ketvirta? Tikriausiai pas kambarioke kambarį. Toliau spintelės, atnaujintos, pilkos spalvos, visas virtuvinis komplektas, šaldytuvas ir viršutinės spintelės, mikrobangų krosnelė, orkaitė. Viskas čia yra ko tik reikia. Todėl žingsniuoju prie kavos aparato ir paspaudusi mygtuką lauku kol prilašės kavos į stiklinį indą. Prieinu prie šaldytuvo į atidariusi randu savo nepaliesta sutemta sumuštinį. Palengva atsirėmusi į spintele suvalgau. Mano skrandis suurzgė, tikriausiai man taip padėkoja. Prisipilu kavos į puodelį ir prisėdu prie stalo, pasiremiu ranka galva ir gurkšnodama karčia kava bandau vėl prisiminti, kaip vakar grįžau. Tik prieš akis iškyla vaizdas, kaip einu kažkokia gatve ir svirduliuoju. Tai tiek. Ir kodėl ėjau linksmintis? Baigusi gerti kava nunešu puodelį į kriauklę ir atsirėmusi į spintele apsižvalgau ieškodama automobilio raktelio.
Šiam bute jau gyvenu visus metus su puse. Iš pradžių viena, bet vėliau padaviau skelbimą, kad ieškau kambario draugės, todėl atsirado viena po kitos, kurios norėjo čia atsikraustyti. Negaliu sakyti, kad šis butas bjaurus, nes toks nėra. Viska pakeičiau turėjau pinigų, kaip šieno, todėl galėjau leisti juos, kaip tinkama. Nupirkau šiam butui baldus ir sienom dažus. Pasamdžiau dažytojus, kuriai viska sutvarkė. Todėl čia mano namai ir visada tokie liks. Baigsiu universitetą į gausiu išsilavinimą, susirasiu darbą, o toliau, kaip gyvenimas nuves. Visur ieškojus tiek svetainėje, kur yra sofa, plačiaekranis televizorius, muzikinis centras, šuns paveikslas ir kaip ne keista dar kavos stalelis Bet savo automobilio raktelio taip ir neradau. Neištvėrusi pasibeldžiu į kambario draugės duris. Bet man niekas neatsako, todėl tyliai jas praveriu. Šiame kambaryje yra dvigulė lova, spinta, rašomasis stalas ant jo kompiuteris. knygų krūva ir dar kažko ten yra. Prie lovos spintelė, sienos išmargintos plakatais, užuolaida užtraukta, todėl kambaryje tamsu. Tyliai prisėlinu prie lovos, kurioje miega tu žmonės, vienas kūnas stambesnis, kitas smukus. Iš po antklodės kyšo tik ketverios kojos. Dvi mažos, kitos didesnės. Tyliai prieinu arčiau ir vaikinas pakelia galva, primerkiąs viena akį jo šviesūs plaukai susivėlę.   Spoksome vienas į kita jis pasimuisto ištrauka viena ranka, po to kita, jo  abi rankos išmargintos tatuiruotėmis ir toliau tęsiasi link krūtinės. Įvairūs raštai išarčiau galima juos visu įžiūrėti o iš toliau matytis tik margi raizginiai. Jis viena ranka perbraukia plaukus, taip juos šiek tiek sutvarkydamas.   Man pasidaro šiek tiek nejauku, todėl tyliai paklausiu jo apie savo raktus.
- Atsiprašau, kad pažadinau, tik norėjau paklausit ar nematei mano automobilio raktelio, niekur nerandu, - paklausiu ir nusišypsau.
Rokas šiek tiek pakraipo galva ir perbraukia veidą ranka, tarsi bandydamas pabusti.
- Ne nemačiau, - tyliai atsako. Tada palinksta prie miegančios merginos ir ja tyliai, bei švelniai pažadina. - Ei... Milda pabus kačiuke, - meiliai ištaria.
Mergina pasimuisto ir atsigula tiesiau, tada kelis kartus pamirksi ir bando atsisėsti, bet tik krustelėti ir padeda galva Rokui ant peties, pažvelgia į mane ir nusišypso. Jos mėlynos akys taip pat apgirtusios, kaip ir mano, buvo pieš kurį laiką. Tada dar karta pamirksi ir tyliai ištarė:
-Kas nors nutiko? - Klause ji. Tiek žvelgdama į mane tiek į savo vaikina, kuris lyg ir vėl miega nes jo akys užmerktos. Bet jis krustelėja ir sumurma:
-Karina neranda automobilio raktelio- paaiškina Rokas.
-Ak... – aiktelėja ji. – Pažvelgia į mane. – Tavo raktelis pas mane rakinėja, ten, kur vakar ir pati įdėjai- sako tyliai. O aš jau dairausi, kur jos rankinė. Randu ją numesta ant grindų šalia spintą ir pakėlusi ją, ieškau savo raktų. Radusi, padedu jos rankine ant stalo ir padėkoju:
-Ačiū. namuose būsiu apie pirma valanda, tikiuosi jau būsi atsikėlusi - pasakau, kiek griežčiau negu norėjau.
Su Milda visada aš griežta ir nei pati negaliu suvokti, kodėl juk mes geros draugės jau metus laiko ir kiek save atmenu visada tokia su ja buvau, todėl ji pamojavusi man ranka, toliau susisuksi į antklode užmigo. Aš tyliai uždariau kambario duris. Patraukiau susirinkti savo daiktų, nes man pats metas keliauti į universitetą.
Išėjusi laukan, į pavasario orą laukia pakankamai šilta. Pučia malonus vėjelis, galima užuosti gėles ir medžių žiedus. Tolumoje stovi apgriuvęs namas. Kažkada senai jame gyveno senutė, bet ji numirė ir ta vieta liko užmarštį. Dabar ten grynas paauglių sąvartynas. Nuolatos savaitgaliais ten renkasi vaikiai, krečia išdaigias arba geria iki komos būsenos. Pamenu save šešiolikos, tada buvo nesuvaldoma pikčiurna, kuri nesutarė su teisėsauga bėgdavo iš vaikų namų ir lankydavosi baruose, kuriuose dažnai vykdavo nelegali veikla. Lošimas. Dabar, tai prisiminus kartais darosi juokinga, kaip aš taip sugebėjau apgaudinėti žmones ir neįkliūti. Kažin, koks mano gyvenimas būtų šiandien jei ir toliau būčiau lošusi. Juk tai rizika, arba pralaimi arba laimi, statai viska ką turi brangaus. Pamenu, kai vieną vakarą taip išsilošiau vienoje gaujoje, kad net užstačiau savo laikrodį, kurio niekada niekam nesiūliau, kad prasimanyčiau pinigų. Bet ko vaikas nepadaro, kad tik finansiškai būtų pasiturintis. Juk po galais, nuo keturiolikos gyvenau vaikų namuose. O ten buvo pragaras. maniau pragaras yra kalėjimas, bet patikėkit tikrai ne. Nors kalėjime nė karto nebuvau, nes vis sugebėdavau pasprukti. Bet atsidūrus vaikų namuose tikrai įmano pasijusti, kaip kameros belangei. Turėdavau kartais slėptis nuo budėtojų, kad negaučiau velnių už tai, kad nemiegu, nes tada dar negalėjau užmigti arba išmiegoti visa naktį nepabusdama. Vis sapnuodavau, kaip trys vyrai įsiveržia į mano tėvo namus ir jį sumuša, o vėliau išsitraukę ginklą ir paleidžia kulka jam į galva. Tą naktį prisimenu iki šiol. Todėl stovėdama prie savo namų durų, net nusipurtau nuo tokių prisiminimų.
Nužingsniuoju į kiemą, kur stovi daugybe automobilių. Keista, kad dar ketvirtadienio ryta jų tiek daug. Atrakinu savo Volkswagen golf  ir įsėdu. Užsikuriu ir užvažiuoju iš kiemo. Partraukiu pagrindiniu Sidabro miesto gatve link Sidabro aukso aukštosios mokyklos kurioje bandau įgyti matematikos mokytojos diplomą. Jau nedaug liko mokytis tik keli mėnesiai ir baigiamieji egzaminai. Negaliu sukaukti, kad būdama dvidešimties jau galėsiu mokyti vaikus matematikos. Reikia nepamiršti, kad rytoj man praktikos užsiėmimai Bronzos vėjo vidurinėje mokykloje. Įvažiuoju į universiteto miestelį ir sumažinu greitį, judu lėtai kol privažiuoju automobilių aikštele. Išlipusi pasiimu kuprine su savim ir žengiu į pastatą. Ten daugybe mokinių laukia kada nuskambės varpas ir teks keliauti į paskaitas, kurios trunka dvi valandas gerai kad tik šia diena dvi paskaitos.
Įeinu į auditorija ir įsitaisau per vidurį suolų, kur galėsiu puikia matyti dėstytoja ir studentus. Pradeda rinktis ir kiti. Dar po minutės jau visa pilna auditorija ir nuskamba varpas. Šurmulys nutyla ir girdisi tik šnabždesiai. Matau priekyje sėdi trys merginos, visos blondinės. Kadangi matau tik jų nugaras tiksliai negaliu pasakyti ką jos ten veikia, gal maigo telefoną, gal rašo į užrašus. Pažvelgiu kitur ir matau vaikina su mergina, kuriai sėdi susikibę už rankų ir nepaleidžia vienas kito. Nelabai suprantu tokius santykius, niekada neturėjau vaikino, o atsitiktinų daug ir įvairių. To jausmo, kad tu kažkam reikalingas ar tau kažko trūksta neturiu ir nesuvokiu kas tai. Savo tėvų kartu niekada nesu mačius, buvau tik aš ir tėtis, mama kažkur dingusi. Mano kambario draugė su savo vaikinu elgiasi tarsi su broliu na žinoma, kai aš esu su jais taip, bet kai manęs nėra, tai net neįsivaizduoju, kas vyksta. O man ir nerūpi, svarbu, kad žmonės laimingi. Toliau stebint aplinkinius nieko įdomaus nevyksta, tik niekur nesimato dėstytojo. Nors vilką mini vilkas čia. Ir į auditorija įeina dėstytojas, kuris per senas mokyti, bet ir per jaunas eiti į pensija. Kas per logika? Jis šiandien, kad ir kaip keista vilki smėlio spalvos kelnes ir megztinį. Priėjęs prie savo stalo pasiima popieriaus lapą ir pažvelgia į auditorija ir į lapą, kuriame tikriausiai surašyti esantys studentai paskaitoj, nes jis prabyla ir pašaukia visus po viena vardais. O tie, kurie atsiliepia turi pakelti ranka. Kai išgirstu savo vardą taip pat keliu ranka ir tuoj pat ja nuleidžiu.
Kai jau išvardyti visi mokiniai prasideda pamoka. Dėstytojas kalba ir kalba. Aš stengiuosi viska užsirašyti, sutrumpintai, taip, kaip suprasčiau. Bet man norisi užrašyti kiekviena jo ištarta žodį. Taip ir tęsiasi paskaita, bet išgirstam merginos klyksmą ir visi sukrutam, sutelkdami dėmesį į mergina, kuri sėdi auditorijos priekyje. Ji klykia. mes nesuprantam kas darosi, staiga suklykia dar viena mergina . Dėstytojas taip pat jau atkreipia dėmesį į ją ir paklausia:
- Panele Brigita, kas jums negerai? - Šiek tiek pasipiktinęs ir suraukęs antakius prieina prie jos dėstytojas.
- Atleiskit man dėstytojau, bet Robertas, - ir pažvelgė per petį į sėdinti vaikina, kuris nesupranta apie ką ji kalba. - Jis man įgnybo, - pasako ji.
Sukikenu. Ir tuoj pat liaunuosi, nes dėstytojas jau žvelgę į mane. Ir visa savo nepasitenkinimą išreiškia man.
- Panele Karina, kas jus taip prajuokino? - pasidomi.
Šiek tiek susikaupiu, nutaisau ramų veidą ir stengiuosi neišsiduoti ir nesukikenti dar kartą, tada jam ir atsakau:
- Oi nieko dėstytojau. Tik Robertas nieko jei nedarė. - pasakau užtikrintai.
- Iš ko sprendi, kad jis nieko jai nepadarė ir neįgnybo paneliai Brigitai? - Dar labiau pasipiktinęs dėstytojas rėžai man.
- Visų pirma panelė Brigita tiesiog susipainiojo ir neatpažino savo buvusio vaikino ar tiesiog draugo, - nutylu ir žvilgteliu į Brigita, kuri dabar stovi išsižiojusi. - Be to man juokinga pasidarė dėl to, kad aš puikia žinau, kad šioje auditorijoje nėra Roberto, - atsakiau į jo klausima.
O panelė Brigita daugiau netarusi nei žodžio atsisėdo atgal į vieta, o dėstytojas palingavęs galva grįžo tęsti paskaitos. Kai paskaita baigėsi ir visi pakilo rinktis savo daiktų pažvelgiau į Brigita, Kuri stovėjo su savo drauge ir kažką aptarinėjo. Ji atrodė susimačiusi. Jos palaidi plaukai, buvo sušukuoti ant šono, rudos akys primerktos, o rožinė suknelė puikiai išryškino jos figūra. O šalia stovinti mergina, kuri kalba kažką ir gestikuliuoja rankomis tarsi gindamasi. Vilki juoda suknele aukščiau kelių jos šviesūs plaukai susukti į kuodą ir jai puikiai tiko. Aš susirinkusi savo daiktus išėjau į koridorių ir perėjusi kiemą, atsidūriau kito pastato galia. Manes laukia dar viena paskaita, todėl išsitraukiu iš rakinės telefoną ir žvilgteliu, kiek valandų, o dievai dar tik 10: 45. Gerai, kad ši paskaita ne, tokia nuobodi, kaip praeita. Vėl suskamba varpas pranešdamas, kad laikas eiti. Todėl atsisėdusi auditorijos priekyje, kad puikiai matyčiau lenta, kurioje dėstytoje rodys skaidres. Prasidėjus paskaitai į šalia esantį suolą atsisėdo vaikinas. Juodų plaukų, ryškių skruostikaulių, apsirengęs juodas kelnes ir baltus marškinėlius užsimetęs savo odinį švarką sau ant kelių. O rankas susidėjęs ant krūtinės, atrodė rimtas ir kas svarbiausia, kad žvelgė tiesiai į mane. Sutrikau, pasimuščiau kėdėje ir įsispoksojau į lenta, kurioje jau pradėjo bėgti skaidrės, o dėstytoja pasakoti apie kiekviena atskirai. Taip ir baigėsi paskutinė paskaita. Susirinkusi daiktus, patraukiau prie savo automobilio. Jį atrakinus ir įsėdusi pažvelgiau pro stiklą ir pastebėjau, kad vaikinas, kuris per paskutine paskaita vis žvilgčiojo į mane, dabar sėdi ant motociklo, šalia mano automobilio. Ir nepastebėjau, kad jis čia stovi? nejau aš tokia išsiblaškiusi? Tikriausiai taip. Dar geriau įsižiūrėjus man pasirodė, kad ta vaikina jau esu kažkur mačiusi tik nepamenu kur. Ir kas svarbiausia, kad jis ne iš universiteto. Tai ką jis tada veikė mano paskaitoj? Galvodama apie nepažįstamąjį išvažiuoju mano.