Alfos pradžia tęsinys

Kaip visada, tik atidarius kambario duris po rytinio bėgiojimo kritau į lova ir po dviejų minučių suskambėjo mano žadintuvas. Nuspaudžiau reikiama mygtuką ir atsikėliau.
Nusiprausiau, apsimoviau aptemtus džinsus ir juodus marškinėlius. Užsivilkau juodą švarkelį, iššukavau plaukus. Paėmiau kuprine ir išėjau iš savo kambario. Nusileidus į apačia, prie laiptų iškart užuodžiau svečius. Jau norėjau pasiversti vilke, kad išgąsdinčiau, bet persigalvojau ir patraukiau į svetaine.
Ten, kur sėdėjo atvykėlis, juodų, kaip naktis plaukų ir skaisčiai mėlynių kaip, dangus akių. Sėdėjo jaunas aukštas vaikinas. Jis vilkėjo juodus džinsus ir juodus marškinėlius.
- Ela mieloji, - sako man mama prieidama arčiau. - Susipažink, tai Nikas mūsų kaimynas. Jo mama paprašė, kad tu jam aprodytum mokykla ir miestelį šiandien po pamokų.
- Bet... Aš negaliu, juk žinai. - pasakiau taip tyliai, kad tik girdėtų mano mama.
- Tu vesiesi jį ir į budėjimą. – Tarė taip aiškiai ir garsiai, kad tikrai jis girdėjo.
- Ką?... – sutrikusi paklausiau. - mama juk žinai, kad negalima... Vestis pašalinių... Tikrai ne.
- Ela baik ginčytis ir daryk ką sakau. - pasakė taip griežtai, kad aš tiesiog nuleidau galva ir palingavau žemyn aukštyn.
- Taigi Nikas taip? - kreipiausi į nepažįstamąjį.
- Taip - atsakė jis ir ištiesė man ranka, kad, ją paspausčiau.
- Ela. Mano vardas Ela. - Paspaudžiau jam ranka. staigiai atitraukiau lyg būtų nukrėtusi elektra. O ji ir nukrėtė. Nesmarkiai.
- O dabar, aš jau vėliuoju į mokykla ar važiuosi su manimi ar važiuosi vienas? - Paklausiau ir vėl nusukau akis pasižiūrėjau į laikrodį ant sienos, tikrai vėlavau.
- Norėčiau važiuoti su tavimi. Aš nepažįstu šių kelių.
- Gerai einam, - apsisukau - iki mama. - Pasakiau nueidama.
Išėjau į gryna vėsų orą ir įkvėpiau daug oro į plaučius, po to išpūčiau, kad, kiek nors nusiraminčiau. Man reikia sužinot, kas jis toks ir ko jam reikia.
Įlipau į automobilį ir užvedžiau variklį jis, taip pat įlipo ir atsisėdo, prisisegė saugos diržą, o aš jau riedėjau gatve spausdama greičio pedalą vos ne iki grindų.
- Tau taip greitai nebūtina važiuoti ir prisisek saugos diržą. - paliepė jis man. Aš jį pašnairavau ir nusijuokiau.
- Tik tu man nepasakok, ką man daryti gerai, aš žinau ką darau - ir toliau važiavau nemažindama greičio. Jis įsitvėrė diržo ir nepaleido tol kol, nebuvom mūsų mokyklos aikštelėje. Atrodo toks stiprus ir nieko nebijantis, o dabar kinkas drebina.
- Žinai, tu visai miela. - Pasakė jis iššokdamas iš automobilio ir bėgdamas paskui mane prie šono, o aš ėjau greitai į pirmąją pamoka ir taip vėlavau. Staiga sustojau ir atsukau į jį.
- Klausyk, aš tave atvežiau į mokykla, kurioje tu su manim nekalbėsi ir apsimesi, kad manęs tu net nepažįsti supratai? – paliepiu jam ir suurgzgiau nutaisiau žudiko žvilgsnį ir pažvelgiau į jį. Jis man nepatinka. Nors ir galiu atskleisti apie save tiesą man nerūpėjo. Norėjau jį tiesiog išgąsdinti, bet man nepavyko, jis tik dar labiau pralinksmėjo ir palinko arčiau manęs ir sušnibždėjo į ausį:
- Gerai, bet tavo mama liepė tau mane prižiūrėti ir aprodyti mokykla. Po to tu mane nusivesi į Kavano mišką ten, kur tu budėsi su savo gaujos nariu.
Šiek tiek nustebau, kad jis žino apie mano gauja todėl, vienu staigiu judesiu prispaudžiau jį prie mokyklos sienos.
- Ką po velnių žinai? - paklausiau vis nepaleisdama ir smaugdama jį vis labiau.
- Aš... - bandė jis kažką sakyti, bet aš jam neleidau.
Dar kartą suurgzgiau ir pro mokyklos duris pasirodė mano gauja.
- Ela ką darai? -klausė Čeisas eidamas prie manęs.
Pasisukau į jį ir parodžiau apnuogintas iltis, kad nesiartintų
- kas jis toks? - paklausė ir žengė žingsnį atgal supratęs, kad negalima artintis.
- Ela nagi paleisk jį. -paprašė Evelina - jis nieko nedaro bloga - pareiškė ji.
Jei tai pat parodžiau iltis ir pažvelgiau į Niką, kurį buvau prispaudus. Pamažėle atleidau ranka, jam nuo kaklo, kad galėtų kvėpuoti. Prie manęs prišoko Janas. Ir atitraukė mene nuo Niko. Jis vienas sugeba mane nuraminti. Kai įsiuntu, nes jis  žino, kad jam nieko bloga negalėčiau padaryti.
- Nagi Ela einam, tu vėluoji į Gustavo pamoka. - Apkabino per pečius ir vedė prie mokyklos durų.
Atsisukau, dar kartą pažvelgiau į Niką ir pareiškiau:
- Per pietų pertrauka ateini į valgykla ir man viską paaiškini. - tada nusisukau ir nuėjau. Paskui mane ėjo visa mano gauja, o Nikas liko laukia netekęs supratimo kas čia ką tik įvyko.
- Kas jis? - paklausė prie manęs prilėkusi Evelina.
- Kažkoks vaikinas, kuris apsimeta, kad viską apie mus žino. Mano mama paprašė, kad jam šiandien aprodyčiau miestelį ir nusivesčiau po pamokų į budėjimą.
Janas sustojo, kaip įbestas.
- Ką teta liepė? Nusivesti jį į budėjimą? Gal ji pakvaišo? - supykęs paklausė manęs Janas.
- Aš nieko nežinau. Kol kas grįžus namo turu pasikalbėti su tėvais, nes šiandien nebuvo kada. Jis nesenai kažkokiu būdu atsirado mano namuose, svetainėje. Sakė atsikraustė su mama, todėl paprašė, kad aš jam viską aprodyčiau.
- Na jau ne. Gali tik viską parodyti, bet jau į budėjimą jo nesivesim. - pareiškė Janas.
- Gerai einame į pamoka. - Tariau ir tiesiai patraukiau į Gustavo pamoka atidariau duris, o ten visi nustebo man išvydę.
- Panele Ela vėluojate į pamoka. - pasakė kiek pasipiktinęs Gustavas.
Kuris atrodė, kaip Kalėdų senis, kurį matau ant kalėdinio puodelio savo namuose. Tik šis be raudono kostiumo ir neturi raudonos nosies ir dar barzda jo ne tokia ilga, bet vis tiek žila, kaip ir jo plaukai.
- Taip labai atsiprašiau. Daugiau taip nepasikartos. – pasakiau ir pati nepatikėjau, aš kiekviena karta pavėluoju ir ta patį sakau.
- Gerai atsisėsk į savo vieta ir prisivyk mus.
- Taip žinoma - patraukiau į savo vieta ir atsisėdau.
Visi suolai buvo pilni mokinių išskyrus viena. Šalia manęs yra tuščia kėdė ant jos niekas nesėdi, nes visi manęs prisibijo. Nežinau, kodėl gal todėl, kad vaikštau atsiskyrus arba su gauja ir su niekuo nekalbu iš mokyklos į skyrus mokytojus ir kelis klasės draugus. Na man to pakanka. Niekas negalės išsiaiškinti, kad aš kitokia, nei kiti ir tai gerai.
- Gerai tada tęskim pamoką- jis paleido įrašą apie senovės kovas ir pradėjo kažką sakyti, komentuoti, bet staiga atsidaro kabineto durys ir į eina žmogus.
Tas paikas mėlynas akis atskirčiau iš daugybės žmonių-tai buvo Nikas. Tas nevala atėjo į mano pamoką. Jis gal tyčiojasi ar ką? Niekas neturi su manim jokių pamokų iš artimesnių pažįstamų, net mano gauja.
- Labas - sako ponas Gustavas sustabdęs įrašą - kas būsi tikriausiai naujokas?
- Taip. Mano vardas Nikas Ozera- prisistatė.
Jis pasisuko į klase ir pamatęs mane jo šypsena pasidarė dar platesnė. Ko jis taip šypsosi?
- Gerai Ozera yra dar viena laisva vieta šalia Elos Renaldi- parodė mostelėdamas ranka į mano suolą. Pakėliau akis, jis gal ką kvailas ar ką, kodėl jis turi sėdėti pas mane - sėskis ir prisijunk.
- Gerai - jis žingsniuoja prie manęs, nieko nelaukdama iššiepiau iltis.
- Jei čia atsisėsi, nukasiu tau visas galūnes- pažvelgiau žudiko žvilgsniu.
- Na, kaip nors surizikuosiu- atsisėdo jis ir įsispoksojo į mane.
- Į ką čia taip žiūri? -paklausiau nors ir pati į jį žiūrėjau nenuleidau akių.
Jis palinko man prie ausies ir tyliai pasakė:
- į tave. Tu graži, o tos tavo žalios akys tiesiog varo mane iš proto, -pasakė ir išsitiesė tiesiau, bet nuo manęs nenuleido savo mėlynių akių. Spyriau jam į koja, kiek smarkiai, nei norėjau ir jis aiktelėjo.
- Oi. Su tavim sunkiau, nei man buvo sakyta -jis mirktelėjo akį ir nusišypsojo apnuogino dantis ir pamačiau, tai ko labiausiai bijojau.
jis man parodė iltis. Jis toks pats, kaip mes. Vilkas.
Aš aiktelėjau ir atsistojau. Ėjau atbula, kol atsitrenkiau į siena ir vis nenuleidau nuo jo ilčių akių, jis man mirktelėjo, o aš išskubėjau iš klasės. Man galvoje dėjosi visokios mintys, nuo kas jis ir ko jam reikia? Jis vilkas, bet, koks omega, beta ... alfa.
Nuskambėjo skambutis susitikau Janą jis ėjo link manęs.
- Kviesk kitus. Turiu, kai ką pasakyt po dviejų minučių lauke - pasakiau nuleidusi galva ir nieko daugiau netarusi išėjau į gryną orą. Kvėpavau ramiai, tik tada, kai pasirodė mano gauja - Ela kas nutiko? - paklausė vis keturi choru.
- Jis nutiko. Jis - ir rodžiau į mokyklos duris.
- Kas Nikas Ozera? - paklausė Kamina.
Ji vilkėjo džinsus ir palaidine jos plaukai, buvo sukelti ir puikiai jai tiko. Aš linktelėjau po to suvokiau.
- Iš kur tu jį pažįsti?
- Aš jo nepažįstu, bet vakar nugirdau savo mama kalbant, kad į miestelį atsikraustė nauji gyventojai Ozeros.
- Kodėl man nieko nesakei? - paklausiau taip piktai, kad net nejaučiau, kaip jau einu prie jos.
- Ela raminkis, čia mokykla, negali elgtis, taip, kaip nori. Sakyk, kas nutiko? - paklausė Janas.
Jis buvo susirūpinęs jo gelsvos akys patamsėjo. Jis vilkėjo juodus džinsus ir pilkus marškinėlius.
- Jis yra .... - mano balsas užlūžo - jis yra .... -bandžiau tęsti toliau, bet nepajėgu.
- Ela sakyk, kas jis? - neatlyžo Janas - Vilkas ... - pasakiau ir susmukau ant žemės atsirėmiau į siena pažvelgiau į draugų veidus. Jie išbalo visi - ir aš nežinau kokios jis rūšies, kol nepakeis pavidalo. Tikriausiai mano mama suprato, kas jis toks, todėl liepė jį vestis į budėjimą.
- Tikriausia - prabilo Čeisas.
Staiga atsidarė mokyklos durys į lauką pradėjo plūsti mokiniai. Nuskambėjo skambutis, kad kažkas atsitiko mokykloje. Pašokau ant kojų pasidairiau į šalis kaip ir mano gauja.
- Kas atsitiko? - paklausiau vaiko, kuris bėgo pro mane. Jis buvo išbalęs ir išsigandęs.
- Ten iš kažkur atsirado šuo ir sudraskė viena mokinį. - pasakė virpančiu balsu.
Paleidau jį. Nubėgo, pas kitus. Puoliau į mokyklos vidų. Iš paskos ir mano gauja. Pradėjau, užuost kito vilko kvapą- tai buvo Nikas.
Išgirdau pagalbos šauksmą iš pono Gustavo kabineto atidariau duris. Pamačiau ant grindų tysantį vaikiną, be sąmonės perkasta gerkle, tai buvo vilko į kandimas. Tai tikriausiai padarė Nikas. Bet kodėl? Kas atsitiko?
- Čeisai ir Kamina, patikrinkit ar gyvas ir išneškit jį iš čia.
- Janai ir Evelina išveskit mokinius į lauką ir būkit lauke, kol aš ateisiu.
- O ką darysi tu? - paklausė Janas paliesdamas man petį.
- O man reikia surasti vilką, kuris kažkur čia.
Pasisukau eiti ir žvilgtelėjau per petį, mano gaujos nariai darė tą ką liepiau, o aš išėjau ieškoti po visa mokykla besibastančio vilko.