Dirvos paruošimas naujosios kartos eilėraščiams:

Kai netolimoje ateityje poetais (klasikine šio žodžio prasme), galės būti visi, galėsi sugalvoti žodžių krūvą, o čipas tavo smegenyse juos sudės į pačią adekvačiausią formą. Gal net žodžius geresnius parinks ir nereikalingus ištrins arba pagal tavo patirtį pats viską ir sugalvos. Apskritai menas yra amatas, nesvarbu ar rašai poezija, tapai ar siuvi batus. Net jeigu dirbi batų gamykloje ir tesi atsakingas už kažkokį vieną, monotonišką funkciją. Analogiškai galima pasakyt, kad tada gal ir nesi kūrėjas nuo pradžios iki galo, bet esi kritikas (pastarojo darbas tik kiekybiškai menkesnis, ne kokybiškai).  Nes nemanau, kad atsiras prieštaraujančių teiginiui, jog - skaitymas yra dalis rašymo. Ir nėra tokio amato, kurio negalėtų pakeisti kompiuteris su savo atominėm data bazėm ir galimybe peržvelgti visus variantus per kelias akimirkas. O ką jau bekalbėti apie dabar tobulinamus, intuityviuosius, kurie patys gebės mokytis! Duosi kaip vaikiukui eilėraštukų ir taps poetu, nieko magiško - intelektas ir tiek. Kur tada individo autentiškumas? Poezija yra Mallarme, Radauskas, tekstai apie nieką, žodžių žaismas dėl paties žodžių žaismo. O Kukučiai ir Venclovos? Jie arčiau repo, negu poezijos. Kas autentiškiau repas ar poezija? Repas pasižymi improvizaciniu dainavimu, kas primena antikos dainius, kai dar nebuvo rašto kultūros. Tuo tarpu visi poetai yra kažkiek neurotikai, pergyvenantys, kad ką tik kilusi eilutė nenugarmėtų į nebūtį. Sušvitus intelektui, būtinai reiks susirast popieriaus lapą ar ką ir užrašyt. Nesakau, kad kompiuteriai negalės improvizuoti repo, esmė čia tame, kad poezija nori tapti daiktu, tuo tarpu repas yra arčiau  konkrečioje vietoje ir konkrečiame laike atsirandančio nepakartojamo Mano ir Tavo susitikimo. Tai iš Manęs, tik Tau čia ir dabar. O juk pakartojimamumas yra autentiškumo priešybė. Sakau, kad - gėris ir būtis nėra autentiška, tuo tarpu blogis ir nebūtis yra. Tu gali mėginti kopijuoti, tai kas yra, bet negali kopijuoti kažko nebuvimo. Paklausykite Satie ir dar paklausykite tuos, kurie bando jį sugroti.  Suprasite, kad „atkurti, tai ko nėra, yra daug subtilesnis veiksmas“. Taigi, dar kartą, visą būtį žymiai greičiau gali kopijuoti, pildyti, kurti, dirbtinis intelektas, kuris tačiau visgi neturi sąmonės. Žmogui vis dar turėtų išlikti pagrindinis filosofijos klausimas - būti ar nebūti. Savižudybės ir laisvės galimybė. Kokių tekstų negalės parašyti Didysis kompiuteris, kuris galės pasakyti geriau už mus pačius, kaip mums gyventi? Kaip sakė Parulskis: „nesivalysi dantų, tai jie tau išpus“. Kai dantis išvalys robotai, ką mes patys galėsim padaryti? Nežinau gal grįžti į tamsiuosius amžius, kuriuos taip sunku istorikams tyrinėti? Pasisavinti savo erą apie ją visiškai tylint. Niekinant raštą. Nerašyti anonimui, išvis nerašyti.  Ieškoti savo publikos kaip beždžionėlė ieško savo sekso partnerio. Kliaunantis juslėmis ir intuicija. Kalbėti nesuprantamai, paliekant didžiausias skyles ir paslaptis kalbose. Jas užtaisyti tiesiog buvimu šalia.