tiesiog dar viena istorija arba viskas laikina

Sudeikiai. Vakaras. Sėdžiu ant žolės ir rūkau. Supi**ai karšta. O Dieve, prašau atleisk man už visus keiksmažodžius! Kaip man draugelis -meilužis italas žinutėje rašė: „…and the Hot is burning my weak brain…“. Kas nesupranta angliškai, pasiimkit žodynus. Visur daug žmonių. Berods tuoj prasidės koncertas lauko scenoje. „Dūšna.“ Ir dar tos kvailos „dienos“. Nekenčiu jų! Kodėl moterys yra pasmerktos kęsti tokį nepatogumą. Negaliu nei maudytis. O čia net normalaus „tūliko“ nesurasi. Nubėgi į miškelį, pasikeiti paketą, užterši gamtą užkasdama panaudotą, kruviną į žemę ir užbarstai lapais. Tipo paslėpsi pėdsakus. O nusipraust irgi nėra kur. Kartais norėčiau būti vyras. Ir kodėl gimiau moterim?! Kodėėėl?! Jokių nepatogumų fiziologiniu atžvilgiu, jokių menopauzių. Ir šiaip, juk aš myliu moteris. Laikau save biseksualia, nors giliai jaučiu, kad tuoj 100% lesbiete patapsiu. Mano potraukis vyrams nyksta tiesiog ne valandom ar minutėm, o sekundėm. Eidama gatve matau daug gražių merginų, simpatiškais veidukais. Nesakau, kad aš iškart užsimanau su jomis pasilaižyt. Tiesiog jos mane traukia. O vyrai man atrodo „tūpi“ gyvuliai, kurie tik ir laksto paskui seksualias moteris iškišę liežuvius lyg šunys. Tik pasidulkint ir tenori. Gal čia kalti per dideli mano feministiniai įsitikinimai? Pasąmonėj veikiausiai tik ir noriu atkeršyt už visų ankstesnių amžių vyrų dominavimą, moterų žeminimą. Nenoriu priklausyt nuo vyrų! Todėl ir negaliu sau leisti juos mylėti. Nes meilė tai juk ir priklausomybė. Esu svajonėse susidariusi kažkokį idealą, bet tai niekada netaps tikrove. Aš, aišku, nenekenčiu vyrų. Mėgstu su jais pasismagint, ypač kai prisigeriu. Bet kitą dieną kartais jaučiuosi kaip k.... Bet žinau, kad savigrauža gali privesti iki beprotybės, todėl stengiuosi viską užglaistyti. Turiu ir draugų vyriškos giminės. Jų „tūpais“ gyvuliais nelaikau ir iš viso nemanau, kad visi vyrai tokie, tiesiog jie yra draugai ir viskas. Jie manęs netraukia.
Aha. Rūkau antrą cigaretę. Tai nėra gerai. Ir iš viso, aš prieš rūkymą! Juokingai skamba. Šiaip sakoma, kad pats veiksmas žmogų daugiau atpalaiduoja, nei nikotinas. Man tai iš tikrųjų taip ir yra. Juk susinervinusiem žmonėm patariama giliai kvėpuoti. Man patinka cigaretės forma, jos laikymas, gilus kvėptelėjimas ir lengvo dūmelio išpūtimas. O juk dar visokias formas išpūsti gali. Ach... Atpalaiduoja. Nieko daugiau nebenoriu. Tik taip sėdėt. Jaučiuosi pavargus. Visas kūnas toks sunkus sunkus. Negaliu pajudėt.
Ir dar, man rūkyt negalima dėl balso. Turiu jį visai neblogą ir kaip atsarginį variantą savo gyvenimo profesijai turiu dainavimą. Ir visai nenoriu savo balselio prarasti. Bet negaliu... Per daug esu depresuojanti asmenybė, kad galėčiau atsisakyti tokių atsipalaidavimo -  malonumo akimirkų. Visgi menininkė. O jie visi pričiuožę. Puola į kraštutinumus, nes jiems realus pasaulis ir gyvenimas nelabai yra priimtini. Jie gyvena iš dalies savyje. Ir kiekvienas ilgas susidūrimas su realybe menininkui yra sunkus, nelengvai pakeliamas. Todėl mes geriame, rūkome, svaiginamės narkotikais. Kartais galvoju, kad ne visai taip yra. Tiesiog menininkai - lengvai pažeidžiami jautrios sielos žmonės.
Cha, o kartais laikau save stipria arba bandau save įtikinti, kad tokia esu. Nesąmonė!
Viskas čia kažkaip „lėva.“ Tingiu eit į tą koncertą.
Ir vis dėlto norėčiau atsikratyti to tingėjimo. Jis mane žudo. Tuoj pribaigs.
Aš taip nieko savo trumpam gyvenime ir nepasieksiu šitaip tingėdama. O be tikslo tada iš viso, kokia prasmė gyvent? O! paliečiau sudėtingą temą. Nors kartais galėčiau pasitenkint ir egzistencija, tačiau net ir jai reikia įdėt daug pastangų. Bent jau, kad nenumirt iš šalčio, alkio ar troškulio. O jei dar turi ir tikslą, tai visai esi žmogus užsiknisęs darbais.
O mano tikslai yra beribiai ir neįgyvendinami. čia, aišku, patys didieji. Yra ir mažesnių... bet apie tai vėliau... Ateina simpatiškas juodaplaukis - ilgaplaukis...
Kažkaip tik dabar pastebiu, kad jau beveik tamsu (suprask, prieblanda) ir aplink nė gyvos dvasios, tik jis boluoja tamsoje. Atsiremiu į berželį ir susilieju su gamta, gal nepastebės ir praeis pro šalį? Visai nenoriu, kad koks prisilakęs metalas, sugalvojęs nusimyšt miškely, prie manęs prisikabintų. Bet jis nesvirduliuoja. Gal negirtas? Stop, pala, sustojo... o fuck, gi mano cizos žiburėlis šviečia kaip sušiktas jonvabalis... ech, artėja, o aš visai neturiu noro šnekėt... greit turbūt aš jį pasiųsiu toli toli... ane? Nes kam be reikalo liežuviais malt, vis vien nieks mano „šiza“ filosofijos neįkerta. Aš pasmerkta mirt vieniša... cha cha cha... mane kažin koks piktdžiugiškas juokas suėmė... nu, blin, ramiai...
Jau girdžiu pasisveikinimą: „Sveika!“
Atsakau: „Labas vakaras“. Mat nusprendžiau suvaidint mandagią banalybę, tipo tuščią pasikėlusią aukštuomenės gražuolę - nuobodybę, kad greičiau jis iš čia dingtų, cha.
Jis: „Žaviuosi jūsų tokiu nuoširdžiu, dabar šios kartos žmonių nenaudojamu pagarbiu pasisveikinimu. Dėkui jums...“
Išspaudžiau šypseną pro dantis: „Nėr už ką“. Mintyse: „Už ką man, Dieve, taip nesekasi? ŠŪDAS!”. Tada garsiai pridūriau: „Tik nereik lia lia. Nesikabink prie pasisveikinimo, ok.?“
Jis: „To ir laukiau, ok. Kuo tu vardu?“
Aš: „Matai tą žvaigždę? (rodau pirštu į dešinę) Spėk!”
Jis: „Na ir sudėtinga mįslė. Nažinau, pasiduodu“.
„Aš - Vakarė“ - tariu ir išrėžiu visą istoriją, eilinį sykį, nelaukusi, kol kas paklaus, apie tai, kad ne aš tą vardą sugalvojau, kad aš čia niekuo dėta ir kad aš visai ne pagonė, o krikščionė katalikė ir t. t.
o tas ramiai klausėsi meno monologo įsitaisęs ant žemės priešais mane ir spoksodamas savo juodomis, kaip smala (arba kaip šiknos skylė) akimis. Man užsičiaupus, lėtai ištiesė ranką į kairę (!) pusę, parodė tikrąją Vakarę ir pasakė, kad nuostabus vardas. Tada papasakojo mano vardo kilmę, ką jis reiškia, tiksliau reiškė senovės lietuviams.
Po to pasakojimo supratau, kad susidūriau su šios srities žinovu. Jis - pagonis! Sumirksėjo mintis, kad gal vertėtų surengti kryžiaus žygį, užsiimti švietėjiška veikla ir dar vienam žmogui parodyti krikščionybės grožį, reikalingumą ir privalumus ir atvesti į tikrajį kelią. Deja, pati žinau, kad nesu labai super religinga. Pirmiausia juk savy reik susivokt, o tik tada kitiem aiškint, ane?
Pradėjom diskutuot apie religijas. Jis pradėjo pasakot apie pagonybę. Teigė, jog šiaip ar taip visos religijos susiveda į vieną Dievą, tik visi to Dievo garbinimą kitaip supranta ir išreiškia.
„Ir vis dėlto, juk gamta yra mūsų namai, - tarė, - be jos mes neegzistuotume, iš jos mūsų gyvybė, ar sutinki?“
„Taip, - atsakiau ir pridūriau, - tavo mintys įdomios, sugebėjai mane iš dalies įtikint. Mane, kaip grynakraują lietuvę, labai domina pagonybė“.
„Taip ir žinojau, - tarė, - net tavo varde atsispindi Lietuvos praeitis. Nei vienas tikras lietuvis negali iš širdies gilumos išplėšti protėvių vėlės, vilties ir tikėjimo likučių. Stiprios dvasingos tautos negali palaužti niekas.“
„Gražiai kalbi, - atsidusau, - bet iš dalies aš buvau aklėjama krikščioniškai, nors niekas manęs nevertė. Dabar pati galiu pakeist tikėjimą ir niekas man nieko nesakys. Manau, jei jau tėvai neauklėja religingai, tai tavo tikėjimas priklauso nuo to, kur ir kokiu laiku atsidursi, su kokiais žmonėm bendrausi. Tu gi supranti, kad aš nesu gili katalikė, nei mano tėvai tokie nėra. Juk tada neturėčiau tokio vardo. Va todėl esu labai pažeidžiama. Tik perspėju, nebandyk tuo naudotis, kad neturiu tvirtos nuomonės ir motyvacijos šiuo klausimu ir kad esu labai tolerantiška...“
Kažką mes dar tokio nelabai reikšmingo plepėjom. Bla bla bla...
Vėjas atnešė galingojo metalo garsus iš toliau vykstančio koncerto. Kokia ryžtinga muzika. Atrodo šiuo metu galėčiau kalnus nuversti. Neša, nuneša... į kažkokią beprotybę, užvaldo nuo nukramtytų nagų iki pačios širdies kairiojo skilvelio. Užnuodija smegenis. Noriu bėgt, lėkt... Man būtina išliet energiją. Tuoj spogsiu! Perpildyta begalinio pasitikėjimo savimi ir pochuizmo viso pasaulio ir gyvenimo atžvilgiu.
Prieinu prie jo. Apžergiu jį sėdintį per liemenį ir bučiuoju, bučiuoju, bučiuoju... Gaila, negaliu mylėtis. O juk čia kaip tik ta akimirka, kai man ant visko nusispjaut. Net ant pirmo karto. Aš iki šiol taip ir neišdrįsau leistis į tą pilną nuotykių lytinio gyvenimo pasaulį. Na, galbūt tinkamos progos neturėjau.
Kaip J. V. Gėtės „Fauste“:
          „Deja, dvi sielos manyje gyvena
          Ir tarp savęs kovoja amžinai:
          Viena, į žemę šią įsikabinus,
          Tarnauti kūnui trokšta, o kita,
          Prakilnesnių siekimų apimta,
          Nenugalimai veržias į žvaigždynus. "
Noriu išbandyt! Noriu patirt! Bet negaliu atsipalaiduot... Niekaip neapleidžia mintis, kad beprotiškai gailėsiuos, kad tai bus klaida ir, svarbiausia, kad išduosiu save! Ir ką paskui daryt su tuo milžinišku kaltės gniužulu gerklėj, kuris, rodos, tuoj užsmaugs.
O, ne!... Aš juk iš visų galimų žmogžudystės rūšių labiausiai bijau ir nekenčiu smaugimo. Visada maniau - būti pasmaugtam - didžiausia, baisiausia, nepakeliama mirties bausmė, kuri gali tekti žmogui. Tai kas gi gali būti tragiškiau už savęs pasmaugimą savo paties rankomis?
O jeigu ne?!
Ar aš apskritai galėsiu kada nors normaliai gyventi?
Darausi šizofrenikė. Bet tai nesvarbu...
Paranojikė.
Visai mielas tas vyrukas tarp mano kojų. Jo švelnūs, kvepiantys plaukai. Man vis tik trūksta gyvenime tokio švelnumo. Ir tai viena iš nedaugelio akimirkų, kai galiu tuo pasimėgauti. Tačiau mano mintys klajoja po beribes mano pasąmonės erdves. Ta visata begalinė. It vis tik ta begalybės sąvoka man tokia nesuvokiama. Brrr... net šiurpas nukrato apie ją pagalvojus. Mane tai taip gąsdina. Ir taip visame tame realiame pasaulyje trūksta aiškumo, apibrėžtumo. O čia - kartu ir viskas, ir nieko, ir jie susijungia... Nepaaiškinama.
Jo rankos palindo po aptemtu juodu golfu. Jo šaltas piršto galiukas paliečia spenelį. Mane nukrato malonūs šiurpuliukai. Pakėlęs drabužius, jis paima į burną tą patį kairės krūties spenelį, kurį lietė.
Kairės krūties! Kodėl būtent kairės? Įdomu. Man visą laiką kairė pusė daug labiau patiko. Ir dabar taip pat. Negalėčiau paaiškint. Tiesiog taip. Kai liepia pasirinkt pusę, visada renkuosi tik kairę. Ji man neša laimę. Pasakysit -  nesąmonė? O aš taip tikiu. Ne! aš taip jaučiu! Argi gyvenime nėra pats svarbiausias dalykas -  jausti?
Aš užmigau padėjus galvą jam ant peties. Tuo palaimingu, ramiu miegu, kurį žada mirtis. Su šypsena veide. Man jau visko buvo per daug. Vaistai, kuriuos išgėriau darė savo. Ir man tada jau buvo nesvarbu, tiesiog neberūpėjo, kad po to jis mane išprievartavo, pasmaugė ir užkasė tame miškelį šalia to mano palikto kruvino paketo...


(2002-2003m.)