Driskis ir Piskis. Įžanga

Kartą gyveno du draugai (o gal broliai, bet koks skirtumas) – Driskis ir Piskis. Driskis mėgo moteris, o Piskis – gražiai rengtis. Sakysite, neatitinka jų vardų. O kuo čia aš dėtas – tokius jų tėvai sugalvojo, bet ir jie nekalti – juk nežinojo, kokie bus jų vaikai užaugę.

Taigi, Driskis mėgo moteris, o ypač – sakyti joms komplimentus, pvz.: „ei, čiuvicha, klasiškai atrodai, einam pasidulkinti“. Aišku, po tokio komplimento nuo daugumos moterų gaudavo į snukį, bet bent kas dešimta atsakydavo: „O davaj“. Tiesa, tos, kurios pasirašydavo, dažniausiai būdavo pačios baisiausios iš viso dešimtuko, bet Driskis juk neišrankus, ir galų gale – jis juk labai mėgo moteris, juo labiau, kad pas vieną venerologą nuolaidą turėjo.

Na, o Piskis, kaip jau minėjau, mėgo gražiai rengtis. Turėjo jis bent dvidešimt džinsų, trisdešimt marškinių, o jau batų kiek porų – ir nesuskaičiuosi. Tam išleisdavo visus pinigus, kurių neturėjo. Taigi teko skolintis iš tėvų. Na, kaip skolintis. Juk neatiduodavo, žinia. Bet tėvas visas skolas registravo Didžiojoje skolų knygoje, kur užrašinėjo visas išlaidas vaikams nuo pat gimimo, neužmiršdamas įvertinti infliacijos ir kiekvienais metais indeksuoti išlaidas. Tikėjosi, kad kada nors atgaus visas skolas. Jei kuris nors iš vaikų išloš Aukso puodą arba taps milijonieriumi, arba blogiausiu atveju – Seimo nariu. Pirmas įrašas Piskio, tuomet dar naujagimio, išlaidų sąraše buvo degtinė „Stoličnaja“, kuri tuo metu kainavo 3 rublius 62 kapeikas. Tėvas ją išgėrė susinervinęs, kuomet sužinojo, kad Bronė (taigi, būsima Piskio motina ir tuo pačiu Piskio tėvo žmona) iš gretimos laiptinės laukiasi vaiko. Todėl jam ir tokį vardą uždėjo, kuomet jau gimė. Na, o įvertinus visas infliacijas, šis butelis dabar buvo vertinamas  17 eurų 66 eurocentus (tuomet, kai butelį pirko, vidutinis atlyginimas sovietų sąjungoje buvo 148 rubliai, o dabartinė alga (na kuomet tėvas ją skaičiavo) – 722 eurai į rankas (tėvas tą skaičių internete rado, nors pats juo netikėjo). Dar tėvas pridėjo visas palūkanas, kurias būtų jam priskaičiavęs greitųjų kreditų bankas, jei jis tuos 3 rublius 62 kapeikas būtų tada skolinęsis, ir galų gale suskaičiavo, kad vien už tą „Stoličnają“ jo sūnelis dabar jam yra skolingas 235 eurus ir dar 14 eurocentų. O šiaip už viską sūnus galutinėje sumoje buvo skolingas apie 15 milijonų eurų. Tėvas sūnui kol kas nieko apie savo Didžiąją skolų knygą nesakė, bet žinojo, kad vieną gražią  dieną (tikrai labai gražią) jis ištrauks tą knygą ir parodys sūnui, o taip pat ir kitiems vaikams (kad ir tam pačiam Driskiui, jei jis tik, žinoma, yra tėvo sūnus).

Taigi, vėl apie Driskį. Buvo jis vaikis nepėsčias, t. y. dviratį turėjo. Irgi iš tėvų gavo, kaip ir jo brolis Piskis (jei tik jis jam brolis, aišku). Važinėjosi jis tuo dviračiu kur tik širdis geidė, o dažniausiai pas Zoselę, savo meilę. Na, kaip meilę. Atvirai kalbant, nelabai jis mylėjo tą Zoselę, o jei dar atviriau, tai ir visai nemylėjo. Nes buvo ji baisesnė už rinkimų rezultatus (nesvarbu, kuriuos, visi jie baisūs). Turėjo ta Zoselė turtingus tėvelius, kuriuos mokėjo gerai finansiškai melžti, o Driskis savo ruožtu jau mokėjo Zoselę melžti (taip pat ir finansiškai). O ką daryti, kaip kitaip išgyventi? Darbo tai juk Driskis jokio neturėjo, darbo biržoje stovėjo. Na kaip stovėjo, iš tikro nestovėjo, tik nuvažiuodavo ten, į tą darbo biržą kas kelinta diena. Ir kartais reikėdavo kyšį tokiai Anelei nuvežti, kad užrašytų, jog jis ten buvo, nors kartais ir nebūdavo, o pagal tos įstaigos taisykles ten reikia būtinai kas kelias dienas registruotis, na kaip ir policijoje, jei kam labai reikia. Kyšiui pinigų Driskis dažniausiai neturėdavo, taigi, tekdavo tai Anelei kitokiu būdu tą kyšį įkišti. Na, čia jis patirties kaip reikiant turėjo, kaip jau žinote. Bėda tik, kad toji Anelė buvo taip pat baisi, kaip ir Zoselė. O atvirai kalbant, dar baisesnė – maždaug kaip vėlyvas gruodžio vakaras, kuomet grįžti namo girtas ir be pinigų, o ten laukia dar nemieganti žmona.

Bet kartais jam ir pasisekdavo. Sutiko kartą jis merginą – savo svajonių merginą. Na, kaip svajonių. Nelabai svajonių, bet buvo ji neabejotinai gražesnė už daugelį iki šiol turėtų. Sutiko jis ją Vilniaus, kur važiavo tokį bizniuką prasukti, viename bordelyje. Bizniukas pavyko ne taip, kaip norėjo, bet kažkiek vis tiek užkalė. Na, ir nusprendė vaikinas atsipalaiduoti kaip reikiant, išleisti sostinėje visą uždarbį. O ką. Bus dar tų pinigų, kaip sakydavo Liolekas iš 8-os b klasės, kai jam atėmus pinigus iš mažiukų, šie verkdavo ir skųsdavosi.

Toji Madlen iš bordelio buvo visa nieko, mokėjo savo darbą, nors šiek tiek ir chaltūrino. Ką norėti, buvo beveik pati pamainos pabaiga. Nespėjus baigti, Driskis buvo jau kaip reikiant įsimylėjęs. O kai pabaigė, tai ir pasipiršo. Madlen, aišku, tik pasijuokė, bet už gerą bajerį pridėjo dar penkias minutes, per kurias vaikinas visaip ją gyrė. O svarbiausia – gavo jos telefono numerį. Tik kas iš to – kai kitą dieną paskambino, atsiliepė lombardas. Lombardo balsas buvo visai negražus, gergždžiantis, ir netgi ne moteriškas. Driskis netgi nesupyko, o veikiau nusiminė. Madlen daugiau jis taip ir nesutiko. Taip jai ir reikia – piktdžiugiavo vaikinas – ji net nesupranta, ką prarado.

O štai Piskiui netgi mažiau pasisekė. Ogi užėjo jis į vieną eilinę rūbų parduotuvę, kur pamatė tokį gražų švarką, kad nors nusišauk. Tiesą sakant, nieko kito ir neliko, nes tiek kiek tas švarkas kainavo, vaikinas pinigų neturėjo. O jei dar labiau tiesą sakant, tą dieną jis neturėjo iš vis nė kiek (beje, lygiai kaip ir daugelį kitų dienų). Tai ką gi daryti? Iš tėvų skolintis jis nebegalėjo, nes tėvai jį išmetė iš namų (eilinį sykį). Teko tą švarką pavogti (na, sakykite, o ką gi daugiau?). Tik bėda, netoli jis su tuo švarku nubėgo – už kampo apsauginis ir pavijo. Ne tik pavijo, bet ir atėmė švarką bei išaiškino, kad vogti negražu. Tiesa, tuo metu Piskiui atrodė, kad jį paprasčiausiai baladoja, bet apsauginis nueidamas pasakė, kad tai buvo išaiškinimas.