Rudens atokvėpis

Pagaliau laisva, mane paleido,
Ir neberaudosiu jau daugiau
Ir girdėsiu vien tik silpną aidą
Upės tos sraunios, kuria plaukiau...

Melas, vylius, gundymas, svaigimas
Nuo tų žodžių, nuo tų pažadų.
Čia jau pabaiga, ir praradimuos
Pagaliau ramybę atrandu.

Gal ir keista, kad dabar vilioja
Vien tik medžių gelstanti,  rausva
Lapų kuždesy marguojanti  po kojų
Žemę dengianti rudens skara.

Apsiklosiu ir miegosiu, ir ateitį sapnuosiu,
Kuri su saulės rudeniniais spinduliais, nors jau ir man ruduo, manęs dar neapleis...

2018 m. spalio 17 d.