Mūrininkas. Sąmonės analizė.

Tai buvo mūrininkas. Eilinio miestelio statybininkas, kurio išsiblaškiusi akis galėjo ir nepastebėti. Jį vadino Pilku Žmogum. Tikriausiai dėl bespalvių kelnių, nekeistų jau gal dešimt metų ir apiplyšusių marškinių, visuomet išteptų kalkėmis ir gipsu.
Pilko Žmogaus veidas irgi buvo pilkas. Nuo plytinių dulkių, kurios kaupdavosi kaktos raukšlėse ir akių įdubose.
Mūrininkas visada tylėdavo. Ir priimdamas užsakymą, ir pirkdamas plytas, ir mūrydamas. Statybinių prekių parduotuvės pardavėjas mintinai žinojo, ko paprašys Pilkas Žmogus. Todėl jis ir nesivargino kalbėti.

Pilkas žmogus dar nieko nebuvo nustebinęs.

Gavęs užduotį, jis susigūždavo, taip išryškindamas savo kreivumą, ir apsisukęs eidavo pasiimti glaisto ir mentelės. O tada dėdavo plytą po plytos. Kartais nusibraukdavo šleikštų prakaitą, sumišusį su dulkių sluoksniu, ir nusičiaudėdavo.

Ir taip būtų visą gyvenimą. Plytą po plytos. Mentele ir glaistu. Bet vieną pilką rytą atėjo Moteris, gyvenanti Kitoje Gatvės Pusėje. Graži Moteris. Nepilka Moteris.

Ji norėjo namo.

Didelio ir šilto namo, kur Moteris, dažniausiai nešiodavusi raudoną sijoną, galėtų gyventi su dviem savo vaikais. Senasis namas buvo medinis, kinivarpų išgraužtas. Jai reikėjo mūrinio.

Mūrininkas nepratarė nė žodžio. Tik linktelėjo galva. Bet ji nenustebo. Mūrininkas niekada nieko nestebindavo.
Pilkas Žmogus turbūt mylėjo tą Moterį raudonu sijonu. Todėl ir savo namą pasistatė Kitoje gatvės Pusėje. Kartais žiūrėdavo į sode išdykaujančius vaikus ir svajodavo sumūryti jiems žaidimų namelį.

Keistai jis mylėjo Moterį. Tyliai mylėjo. Ir statė namą. Kas rytą kėlėsi saulei tekant ir tempė paskui save maišą plytų. Dėliojo jas po tris į eilę, kad sienos būtų storos ir šiltos. Storos ir šiltos. Saulei kepinant preciziškai tiksliai smaigstė plytas į skiedinio košę ir vinis sau į širdį. Dulkinos plytų eilės kilo greitai, besididžiuodamos savo povyza. Mūrininkas tampė plytų maišus ir galvojo apie mylimą moterį. Bet jis buvo per daug nepastebimas. Gal dėl savo pilkumo.

Po pusės metų darbas buvo baigtas. Moteris liko patenkinta namo dydžiu ir teikiama šiluma. Bet nė karto neužmetė akies į juvelyriškai kruopščiai sudėliotas plytas. Pilko Žmogaus ten visos mintys buvo sudėtos, bet sienos buvo per storos.

jos nepraleido garso. 

Ir Moteris jų negirdėjo. Tik atsivedė savo du vaikus ir apsigyveno mūriniame name.
Mūrininkas vėl nieko nepasakė. Turbūt nematė reikalo savęs varginti. Bet tai jau buvo įprasta.

Mūrininkas atėjo naktį pasigrožėti savo statiniu, kol jo mylima moteris su vaikais jaukiai miegojo jaukiose naujose lovose.
Mūrininkas nužvelgė namą iš viršaus į apačią. Iš apačios į viršų. Ir suniurzgėjo nepatenkintas.

Namui kažko trūko.

O gal atvirkščiai. Buvo kažko per daug. Pilkas Žmogus dar kartą įdėmiai pažvelgė į statinį ir suvokė.
Ten buvo per daug angų.

Angos gadino visą proporcingumą. Taip. Mūrininkas negali šitaip palikti. Mūrininkas privalo darbą atlikti iki galo.

Ir pilka naktis matė, kaip Pilkas Nekalbus Žmogus tempė paskui save maišą plytų, purvinų ir dulkėtų kaip pasaulis. Jis ėmė mūryti langus. Iš lėto tepė kalkinga koše, uostė jos duslų savotišką kvapą ir kruopščiai dėliojo plytas, į kurias atšimpa nagai ir nusitrina delnų oda.
Langą po lango. Plytą po plytos.
Mūrininkas puikiai išmanė savo darbą.

Tada ėmėsi durų. Glaudė prie krūtinės kiekvieną plytgalį ir juos lipindavo vieną ant kito. Kaip vaikas, statydamas kortų namelį. Tik šitas tvirtesnis buvo. Namo sienos net nepraleido garso.
Pilkas Žmogus buvo meistriškas statybininkas.

Kybant paskutiniosioms nakties minutėms, viskas buvo padaryta. Mūrininkas patenkintas nusišypsojo. Dabar namas buvo tobulas. Tai jo meistriškumo viršūnė. Simetriškas. Proporcingas. Pulsuojantis ritmika bei grakštumu.

Ir gyvas. Iš vidaus.

Pilkas Žmogus meiliai nusišypsojo. Paglostė jo sienas. Prisiglaudė veidu, panirdamas į vėjo dar nespėtas nupūsti dulkes. Giliai atsiduso.

Tada ištirpo pilko ryto migloje. Nuėjo į Kitą gatvės Pusę. Reikėjo skubėti. Ten vienam nukaršusiam pensininkui jis pažadėjo sumūryti šuns būdą. Vėluoti negražu.

Pilkas Žmogus saugojo patikimo ir meistriško mūrininko vardą.