akmenukai

Iš naujo nurengė avikailį. Kaimo takai pakyla ir nusėda ant blakstienų. Žvaga paskui save. Vienatinis mitologas, javas - klajoklis.
Labai pamaldus. Sustoja prie kiekvienos koplyčios, padeda savo pėdas ir spanguolių su medum. Kūno aišros. Aplinkui bliauna avidės.
O kiemai tušti. Paskersta tyla, avėdama baltas drobes pakūdriuose pasmaugė žioplą bedarbį vidurdienį, kai bažnytkaimiai beldėsi vienas po kito. ... o bemarškinis vienatvės jausmas basinėja. Spiegia saulė.
bevardis vienatinis mitologas su blaiviais senatvės plaukais kažkada karštakraujiškai virdavo savo kraują...
Suskilusia pakakle teka šviesios traškančios garbanos, vietom išbyrėjusios į moterų saujas. Tais vakarais, kai derlius būdavo teigiamas, o blakės kvėpuodavo aviliuose. Bestuburė nugara.

Lauko vidury, į geltonai rudą žolę isisukus, rūksta džiuvėsių parduotuvė.
Atsisėda ant rusiškų laiptų, nulaižo raudoną kepurę. Pintinė su jurginais, apraišiota žvakigaliais ir sudžiūvusiom maldų knygtėm.
Nusuka galvą į svirną su ugnies dirigavimu ir ajerais. Ližės mentis, prisigėrusi rūgštaus vandens, ilsisi  padargu sukniubusi prie sienos.
... atsistoja ketureilio gale. Už lango prasideda varnadienis; seniai valyti akių langai dilgiai dirstelėjo į parlekiantį akmenį. Pradėjo temti. Pardavėja klykė įsikibusi į drobinį sijoną dumblinais pakraščiais.
  "Ir aš taip dariau", - pasiėmė dėmėtą duoną ir visą kelią iki durų saugojo prisiminimo ir šiandienos duetą.
  Atsisėdęs prie pintinės išsitraukė ėdžias, įsitaisė prie savo kojų. Persisvėręs per slekstį pasižiūrėjo į baltą klykiančią, oranžinėm akim ir atgalia ranka užtrenkė parduotuvės duris. Akys į akmenuką ėdžiuose. Mitologas užklojo duoną avikailiu.
Prie parduotuvės atėjo vakaras ir pagimdė. Daunas buvo mažas. Vaikai mėtė į jį akmenis, o jis galvojo, kad jie su juo žaidžia.
Bestuburis išsiveržė ir akmens skersmuo nutirpo purvinoje rankoje.
Bestuburis aprengė šaukštą, susidėjo ėdžias į jurginų pintinę. Vienareikšmiškai, gnaibydama gomurį, duona, godžiom akim, pasiliko ant rusiškų laiptų.
Mitologas paskui Dauną bėgo griežtu grioniu. Išsiveržė, pagriebė už rankos ir sutemo. Abu apsikabinę gulėjo raudonose pienėse.
Oranžinės akys atidarė parduotuvės duris ir pabėgo dumblinas sijonas.
Jie nuėjo įdubusiais javų - laukais, vienas paskui kitą, susikibę už rankų.


Daunas širdyje prisipažįsta, kad jis ne viskuo tiki, ką Saulėlydžio senis sakydavo.