Laiškai iš.... Sent Items

nedidelė dalis tų, kurie išliko. Tam.... kad būtų.

[ištraukos]

/////////////////////////////////////////////////////////////////
From: Julius
Sent: 2002 m. lapkričio 3 d. 13: 42
Subject: 2 frontai

apie ką šiandien kalbėsiu veikiausiai numanai, tai leidžiu sau spręsti iš tos neatsakytos žinutės. Kadangi vienas kitą šiuo klausimu gan neblogai supratom, nesivarginsiu pats rašyti, nevarginsiu ir Tavęs skaityti.
    Galbūt žinau ką dabar norėtum man pasakyti. Nežinau kaip Tau, bet man tas tradicinis "ne taip supratai, viskas buvo atvirkščiai, netaip kaip tu galvoji, galiu viską paaiškint" ir t. t. man jau stovi aukštai aukštai. Galbūt žmonės sugluminti tuomet, ar nuliūdę, bet kažko išradingesnio norėtųsi:) Faktai kalba patys už save.
    Anyway žiūriu Tau atstumas nėra esminis dalykas. Bėgs laikas - suprasi, jog visko reikia šalia, čia pat, o ne kažkur. O viltis svarbus dalykas, bet ne esminis. Kartais ir ji apvilia.

        Elementarus pavyzdys: įsivazduok SAVE toje vietoje. Ką Tu darytum, kaip elgtumeisi? Įsivaizduoji? Puiku. Dabar įberkim šiek tiek prieskonių. Prie tos pačios įsivaizduotos situacijos "dadėk" [meilė] ir [nemeilė] kaipo tokią. Neskubėk. Kolkas tik iš savo pusės. Ir kaip? Kaip jautiesi abejais atvejais?:) Kažkaip panašiai jaučiuosi ir aš. Lai pasilieka paslaptis kuris tai atvejas. Dar įmaišom pipirų ir vėl [meilę] [nemeilę] padedam prie kitos pusės (nebe Tavęs). Kas dabar? hm.... 4 skirtingi atvejai? Jug kiekvienam skirtingam atvejy žmogus pasielgtų skirtingai. Kaip? Kaip pasielgsiu aš? O kaip pasielgsi Tu?
    Pasvarsčiau galimas prielaidas - liūdesys? Troškulys? Šiluma? Galbūt net palaidumas? Kas? Tik nereikia sakyti niekas
    Keisčiausia tai man atrodė tas naivumas. "ech, vieno nėra yra kitas". Viena mergina man pasakė - tai ne naivumas, tai kvailumas. Jokiu būdu aš Tavęs taip nevadinu. Argi vardan naivumo gali kentėti žmonės?
    Tu dar labai jauna. Net ir tokiems "žaidimams". Ir tie keli metai kurie mus skiria, pasirodo, vaidina daug didesnį vaidmenį nei aš maniau. Tau galbūt tai eilinis žadimas, kuris bus baigtas tada kai Mažoji Princesė užsigeis. O man. Na net nežinau, gali suprasti tai kaip didžiavimąsi, bet patikėk, man teko patirti tikrai daug daugiau nei Tau gali net įsivaizduoti. Ir tos grimasos, po kuriomis aš slapsčiausi per kiekvieną susitikimą ir likdavo grimasomis, kurios grįžus namo dingdavo nežinioje. Ir tas nuotykis (lai pavadinsiu aš jį taip) bus didesnė pamoka Tau. Tik tikiu, jog būtent Tau tai ateityje pasitarnaus. Tik į gerąją pusę. I hope so...

Ar verta ieškoti kaltų? Galiu kaltinti tą dieną, kai mes susipažinome. Galiu kaltinti tą vairuotioją, kuris nutrenkė Mortą, nes tada viskas būtų susiklostę tikrai kitaip. Kaltinti galima bet ką, net save, bet nieko nepakeisi. Čia yra faktas. Manau aiškus ir Tau ir man. Nenuginčijamas. Dar vienas nenuginčijamas faktas, jog Tu man esi, buvai ir veikiausiai būsi kažkas daugiau nei draugė. Man smagu ir malonu tavim rūpintis, apskirtai mėgstu rūpintis žmonėmis.

    Kur mano širdis buvo tada? Tada ji buvo švelniai tariant sutrikusi. Na, ne kiek širdis, o visas kūnas, kažkaip sveiku protu nesuvokiama. Galiu pasakyti tiesą, man nebuvo smagu ir gera prieš pat Šiaulius laikyti Tavo ranką. O dabar? Džiaugiuosi! Taip, tikrai, nemanau, jog Tu esi verta kažkokio Kelmučio, bet vistiek džiugu žinoti, jog galbūt surasi savęs vertą. Teisingai kažkas pasakė, jog norint išlikti reikia žiūrėti tik savęs. Taip žmogus netenka humaniškumo, bet užtat išgyvena. Tenka rinktis iš dviejų. Tu pasirinkai pastarąjį, o aš ne... Kur mano sąžinė? Ji čia pat, sėdi šalia ir spaudžia man ranką, džiaugiasi, jog pagaliau išdrįsau tai parašyti. Džiaugiuosi ir aš nugalėjęs dar vieną fobiją.

Pabaigai norėčiau pasakyti, jog stengtumeisi nugalėti visas silpnybes, nes jų kelias grįstas aštriais akmenimis, teks dažnai griūti ir susižeisti. O aš to nenorėčiau. Tu geras žmogus, jaunas, tačiau visas gyvenimas dar prieš akis, ir bet kokie nuotykiai Tau tik į sveikatą. Tyrinėk, nebijok ir įsimink - neperženk ribos, svarbu, kad viskas baigtųsi gerai. Tai svarbiausia, svarbiau net už patirtį, nebijok jos atsisakyti, kai tik pradedi abejoti dėl palankios (ne tik Tau) baigties.

o tos abejingos akys......... jos mane sugretė


/////////////////////////////////////////////////////////////////////////////
[visiems! ]

negaliu į tavo klausimą "Kodėl tu šiandien toks piktas? " atsakyti tiesiai ir aiškiai. Gyvenimas daug sudėtingesnis

P. S. netikiu kad tai sakau


////////////////////////////////////////////////////////////////////////////
From: Julius
Sent: 2002 m. lapkričio 24 d. 18: 07
Subject: laiškas

sąmoningai tiek laiko delsiau nerašydamas. Nežinau kodėl. Galbūt todėl, jog neturėjau ką. Viliausi, tik dėl tavęs, jog širdis kažką pasakys, atsigaus, užkais. Bet deja. Nulis emocijų. Suprantu kaip sunku skaityti tokius žodžius, bet nieko nėra, visiškai. Dabar dėl to esu visiškai tikras, nė kiek neabejoju. Ir neketinu tiek savęs, tiek, juolab, tavęs apgaudinėti. Paprasčiausiai nėra taip kaip galbūt buvo pradžioje. Dabar viskas taip kaip buvo dar iki birželio vidurio. Net gi buvau išsiilgęs to gyvenimo. Pasiilgau ir tų vakarų kai dar vasarą sedėdavom su draugais prie ežero, gerdavom alų ir koneveikdavom priešingą lytį. Visą vasarą aš tokiuose pasisedėjimuose nebūvau, o jei ir pasitaikydavo, tai mėgindavau temą nukreipti kita linkme. Tu atemei iš manęs tuos vakarus. Jie visi buvo tavo. Tikiuosi vasarą vėl visi sedėsim nukarę kojas ir gyvensim tik šiandiena, šnekėsim visiškas pošlybes, netaupysim pinigų alui ir neskubėsim grįžti namo. Toks tas laisvas gyvenimas. Galbūt man jis ir priimtinesnis. Nežinau. O gal ir ne. Nukrypau kažkur...
Dėl mūsų, kažkodėl nebepykstu tiek kiek pykau, nebeliūdžu tiek kiek
liūdėjau. Apskritai. Gyvenu taip kaip anksčiau. O galbūt ir ne. Nemanau, jog jausiu kokią nors nostalgiją. Tuo labiau netikiu, jog brauksiu ašarą. Artėja Kalėdos, Naujieji. Nekenčiu jų. Apkritai nemėgstu šalčio. Nieko tuomet negali daryti. Negali sėsti ant
dviračio ir skrieti miško keliuku. Negaliu bet kada sustojęs pasakyti AŠ NEKENČIU TAVĘS GYVENIME! Po valandėlės, grįžtamas, atsiprašyti ir iš sielos gelmių tyliai, bet galingiau už bet ką pasakyti AŠ TAVE MYLIU, TU SUKNISTAS GYVENIME. Ačiū TAU.... Apkritai negali šnekėti ko tik nori, negali kurti pasakos nuleidęs kojas į vandenį, negali flirtuoti su bikini merginomis. Nieko negali. Nekenčiu. Geriau būčiau lokys ir miegočiau visą žiemą. Pameni, kai tavęs prašiau įsivaizduoti tokią situaciją. Pamiršau vieną dalyką. Dabar jis esminis. Neįsivaizdavau SAVĘS TAVO vietoje. Pagalvojau. Ne, velniop, neperdėsiu, dabar katik pamaniau, jog aš veikiausiai būčiau
pasielgęs panašiai. Na gal ne taip, gal kažkas skirtūsi. Bet.... Na kažkas būtų... Pasakysiu ir tai, jog jau tuomet, jau tuomet, kai tu atvažiavai į Šiaulius aš jaučiau kad kažkas ne taip. Ne, ne tavyje, o
manyje. Tu dar vis buvai tokia pati. Naivi. Sutrikau ir tuomet, kai
pamačiau, jog važiuosi į Vilnių. Kaskart vis sau kartodavau. Palauk žmogau - neskubėk. Pastebėjau, jog susitikus su tavim kaskart keisdavosi mano nuomonė apie tave, kaskart kažkas rodos tokio paprasto, bet kartu ir svarbaus. Tikėjau, jog ir tuomet, kai vėl tave pamatysiu suprasiu, ką jaučiu. Vis kartojau, jog tik tuomet viską pasakysiu ką jaučiu. Žiūredamas į akis. Nepajėgiau. O be to ir tu pati viską paskubinai.

Jei manai, jog atsirado žmogus, kuris dabar tavo vietoje, tuomet labai klysti. Neturiu. Tikrai neturiu tokio žmogaus. Ir tikiuosi, jog neturėsiu. Nenoriu jo turėti per naujus, per Kalėdas. Nekenčiu šių komercinių švenčių.

Ir apkritai aš niekada nebūnu [rimtas] ir [piktas] draugų akivaizdoje.
Nemoku.

Man tikrai dėl to labai gaila, bet meldžiu suprask ir mane.


///////
To: Julius
Sent: 2002 m. lapkričio 26 d. 12: 03
Subject: Re: laiškas

> aciu uz atviruma... dar kazko tikejaus, bet dabar jau nustojau... gal ir
> gerai... galesiu pamastyt apie ka nors kita, ne vien tave, ar mus...
> aciu ir uz tai kad "nukirpai man sparnus", nuemei tuos rozinius
> akinius... pasirodo neviskas pasauli klostos taip kaip as
> noreciau, kartais reikia atsizvelgt i kitus... aciu uz tai.
> sedziu Siauliuose, ir prisiminiau, jog pirmasyk susitikome
> butent cia, as isejau is mamos darbo... dabar viskas taip pat, ne, ne
> viskas, dabar isejusi nesutiksiu taves...
>
> likime draugais, ar bent pazistamais...
> ate, Juliau, zmogau, pakeites suvokima apie dvieju zmoniu santykius...


///////////////////////////////////////////////////////////////////////
From: Julius
Sent: 2002 m. gruodžio 7 d. 15: 35
Subject: Re: laiškas

na ką, vėl laukiau nežinia ko. Suprantu, jog apninka nusivilimas neradus mano laiško, todėl ir rašau. Nežinau ką parašysiu.
Tikiu, jog tau tai bus į naudą, nesakau, jog viską darau tik dėl
tavęs (būčiau melagis), darau tai ir dėl savęs, nes man taip pat skauda. Bet kvailai buvo pasielgta dar pačioje pradžioje, nereikėjo visko puoselėti ir tikėtis. Netinka, nepatinka, nenoriu, kad tas žmogus būtų kažkur toli, noriu, kad jis būtų čia pat, bet kada. Noriu, kad jis būtų toks pat plevėsa, užplaukus durnumui šnekėtų visiškas nesamones, nusišnekėtų, noriu noriu....
hmm... norėti niekas nedraudžia:) Kažkodėl, manau, jog tokio žmogaus nėra, o kitokio aš nenoriu. NENORIU. Reikia...
O tau tikrai, dabar tereikia ko nors imtis, dirbti, mokytis... Tai tikrai
padeda ir leidžia užsimiršti. Vėl artėja tas metas, kuomet ir aš turėsiu tuo užsiimti. Bet nenoriu, tikiu, jog šįmet bus kitaip. Tikiu.

Tikrai buvo gera tau padėti ir kitiuosi, jog tos mano pastangos nenuėjo vėjais. Džiugu bent tai matyti tavo laiškuose.

Dėl to "likime draugais, ar bent pazistamais" tikiuosi, jog bent susitikę
gatvėje pasisveikinsime, o ne perbėgsim į kitą gatvės pusę.


/////////////////////////////////////////////////////////////////////////
[paskutinis... ]

From: Julius
Sent: 2003 m. sausio 3 d. 13: 58
Subject: SMS

ar tai ką parašiai šią naktį ir yra tai, kas "geriau liktų tavyje"? Žinai,
kažkodėl aš viliausi, jog tu tai nutylėsi, ne tik dėl to, jog man tai buvo
neįdomu, bet dėl to, jog vėl nebeskaudintum savęs. Kodėl? Kodėl vėl viską atsiminei? Kodėl taip parašiai? Kodėl tądien atėjai? Nesuprantu,
negi tau taip gera save skaudinti. Aš tau niekada nepasakojau. Nepasakojau kodėl nebegroju gitara, kodėl laikausi kitų nerašytų taisyklių. Tuomet aš buvau tavo vietoje. Tik buvau dar naivesnis, dar labiau pažeidžiamas. Ji man buvo pirmoji, aš jai  - nežinia kelintas. Už keletos dienų bus metinės. Metinės nuo tada kaip aš jai parašiau paskutinį laišką.... ir nebesulaukiau atsakymo. Ji išėjo ir niekada nebegrįžo. Ir nebegrįš. Ji paliko viską, gimines, draugus,
mane. Tačiau aš žinau, ji liks man visados čia, čia kur plaka širdis. Neatėjau net į atsisveikinimą, negalėjau žiūrėti niekam į akis, negalėjau nieko daryti tai kaip ankščiau. Nuo tada esu, kaip du žmonės, vienas vienoks, kitas kitoks. Gerai žinau, jog tau nepavyko jos ištrinti. Ji liko. Nuo tada aš esu su kažkokių šarvu, galbūt todėl dabar galiu rašyti tokius žodžius. O tu jų skaityti - ne.

Kas dėl pirmosios žinutės, tai neapykantos nebuvo, nebuvo ir būti negalėjo, nes aš tau tuomet nejaučiau nieko, paprasčiausiai draugė, gal kažkiek kitokia. Gal su kažkokiom privilegijom, bet neperžengiant proto ribų.

Meldžiu suprask, aš tai kartojau jau begalę kartų. Nemyliu, nemyliu aš tavęs, negaliu savęs priversti daryti to, ko nenori mano širdis. Kaip ir minėjau, pradžioje, na... pradžioje viskas buvo kitaip, šilti jausmai iš abiejų pusių pavergė protą. Tuo metu aš buvau įsimylėjęs. Tas klastingas jausmas praėjo ir aš vėl praregėjau. Ir ačiū Dievui. Negi tu norėtum, jog aš tave apgaudinėčiau, meluočiau žiūrėdamas į akis ir bučiuočiau to nenorėdamas? Velnias, šneku nesamones, aišku norėtum, pats tada būčiau atidavęs bet ką, kad ji taip padarytų.

Ir dar kartą prašau, nesikankint dėl savęs ir dėl manęs. Kiekvienas tavo pasirodymas vėl sujaukia mano mintis, vėl grauna taip ilgai statytą harmoniją.

Galbūt kada vėliau ir vertėtų pabandyti dar kartą, bet ne šiandien, ir ne rytoj. Turbūt ir ne vasarą. Gal kitą. Kai abu suaugsim...


julius