Ilgesys

Rudenį kalbamės tyliai lietaus kalba,
Kurios balsiai į šiltus kraštus išskrido.
Jos metafizinis grožis ilgesį nustelbia,
Atėjusį iš prasimanyto pavasario ryto.

Į tave kreipiuosi abstrakčiai – jūs,
Nes praaugome laiką – nuogi, be vardų.
O ruduo ir medžiai juodi – kantrūs.
Ir bevardė naktis jau daug metų kartu.

Mus skiria tyla, bet yra ilgesio durys,
Už kurių trapų žodį aukoju tau, vėjau.
Ir nemanyk durti į krutinę teisę turįs
Už tai, kad paslaptį iš sapno išvijau.

Esu amžinybėje, kur minučių nebūna,
Kur praskydęs laikas teka tarp pirštų.
Ir tylus jaudulys elektra nubėga kūnu,
Ir jaučiu kaip nuo ilgesio viruso mirštu.