Pasaka be galo (3)

Senis garsiai nusišnypštė nosį. Apsidairė, akimis naršydamas visus kampus. Suvokimas kas tuoj nutiks atėjo anksčiau nei pats skausmas. Sutiko jį beveik nepasiruošusį.
Įsirėmęs nugara į sieną, stipriai užsimerkė, stengdamasis išsilaikyti ant kojų. Iš pradžių aštrus skausmas palietė akių obuolius – net užsimerkęs matė ryškias dantytas juostas, plaukiančias iš vieno šono į kitą. Krūtinę užspaudė dusulys. Niekaip neapleido jausmas, kad visa patalpa traukiasi į vieną tašką centre. Tapo nepakeliamai tvanku. Pražiota burna gaudė oro gurkšnius, tačiau Senis vis tiek duso.
Jis papurtė galvą, kelis kartus sudavė delnu sau per krūtinę  ir skubiai nušleivojo link durų, stengdamasis nežiūrėti į viršų- į jį spaudžiančias lubas.
Ilgas tamsus koridorius, išeinantis į tuščią kambarį.  Plikos pėdos čiūžtelėjo šlapiais akmenimis. Bėgte įveikęs paskutinius žingsnius, Senis plačiai atplėšė duris ir nėrė į tamsą.
Prasisegęs marškinius pilna krūtine įkvėpė šalto ir šiek tiek duriančio oro. Spaudimas krūtinėje pasitraukė, virsdamas lengvu dilgčiojimu.
Senis apsidairė. Dvelkė sugižusio pieno ir rūkstančių šiaudų kvapas. 
Visos deglų liepsnos, išskyrus vieną degė vienoda ir lygia ugnimi. Tik ta-  pati kampinė, trūkčiojo ir rangėsi. Šokdavo atgal ir vėl tįsdavo į priekį. Lyg ją blaškytų vėjas.
- Tu čia neturi jokios galios, - pašnibždomis sušnabždėjo Senis, bandydamas kišenėje sugraibyti amuletą. Prisiminęs, kad jį paliko ant lovos, nunarino rankas, nenuleisdamas akių nuo liepsnos. Nuo akyse raibuliuojančių dantytų juostų spengė galvą.
Tamsoje nuskambėjo tylus kikenimas. Pakvipo įkaitusia derva.
Senis atsisuko. Už plačiai atvertų durų, susigrūdę priemenėje stovėjo jį atsekę vaikai.
- Štai, -pagautas įkvėpimo Senis pirštu dūrė į kylančią liepsną. Privertė pamiršti skausmą, - štai ir Jis. Su juo susidursit dar ne vieną kartą, dauguma iš jūsų – paskutinįjį. Niekada nežinosite kur Jį sutiksite, kuo Jis apsimes. O kai suprasit, -jis plačiai išskėtė delnus ir garsiai suplojo, - iš jūsų nieko neliks. Nė dulkelės. Nė kvapo. Nieko. Lyg niekada ir nebūtumėt gimę.
Jis rūsčiai nužvelgė susibūrusius vaikus, nugara tebejausdamas šaltą alsavimą. Būtybė, pasislėpusi tamsoje, buvo pakankamai atkakli- nesitraukė net atpažinta. Kantriai laukė. 
- Ta proga, kad buvote tokie kvaili palikti saugų kambarį, pasiliksime čia. Bus jums pamoka. O jei kažkuris sumanysit nuklyst -ji taps dar geresne.
Po savimi parietęs kojas, Senis atsisėdo ant šlapios žolės. Šaltis buvo vos pakeliamas, tačiau vien mintis apie slogų, uždarą kambarį, kėlė siaubą. Vaikai, taip ir neperžengę slenksčio, sutūpė priemenėje ant plikos aslos. 
- Ar jaučiat kaip Jis nervuojasi, širsta, nerimsta savame kailyje? - piktdžiugiška išsišiepė Senis, -tai apie ką aš čia... ak taip – Juodulis uždarė savo dukrą svirne. Juk jau daug kartų esate girdėję tokias ir panašias istorijas. Ar ne? Apie panelę svirne, apie gražuolę bokšte, apie mylimąją požemiuose. Jos panašios. Visa vienodos. Visada yra gražuolė, visada yra jos kalėjimas, visada yra vaikinas.
Aukštai danguje virpėjusi liepsnelė užgeso ir pranyko. Šaltas alsavimas, sklindantis iš tamsos, susilpnėjo. Sutraškėjo sunkių žingsnių traiškoma sustingusi žolė.
- Niekada niekas nešneka ką veikė mergina, kol buvo uždaryta, niekas nepasakoja ką veikė vaikinas. Tiesiog – tekšt, lyg nebūtų didelio gyvenimo tarpo. Žolė augo, medžiai stiebėsi, paukščiai čiulbėjo, saulė kilo ir leidosi, o mėnulis tai pasirodydavo pilnu veidu, tai vėl nusisukdavo. Anė išaugo, išgražėjo, saulės beveik nematanti oda virto balta, lyg pienas, plaukai pagelto, o akys nušvito rugiagėlės žiedo spalva. O Piemuo... na juk suprantate, kad negalėjo jis išaugti į nieką kitą, kaip į stiprų dailų jaunuolį. Juk kitaip istorija būtų sugadinta. Ar ne taip? Kokia tai būtų istorija, jei vaikinas nebūtų stiprus, o mergina -įstabaus grožio...



Piemuo pakilo nuo žemės ir akylai apsidairė. Tylą draskė tik svirplių griežimas ir tolimas, laukuose paliktų,  avių mekenimas. Šuo, pažinęs vaikiną vien iš kvapo,  pasitiko vizgindamas uodega. Prisiglaudė prie kojų ir, nesulaukęs dėmesio,  kimiai bet labai tyliai amtelėjo.
- Na gerai gerai, šaunuolis tu. Kam balsą rodai? -viena ranka glostydamas šuns šoną, o kita brukdamas į pražiotus nasrus lašinių gabalėlį, tyliai šnabždėjo Piemuo, - tyliai tyliai, juk nenorim nieko prižadinti, ar ne?
Šuo vieny ypu prarijo lašinius, kelis kartus apsisuko vietoje ir, supratęs, nieko daugiau negausiantis, dar kartą tyliai amtelėjo ir nusliūkino į patvorį. Išdidžiai paženklinęs tvorą, apuostė patrešusias, tačiau šviežiai dažytas, lentas ir pranyko tamsoje.
Piemuo tyliai švilptelėjo, mėgdžiodamas varnėną. Tyla. Tik svirpliai šiek tiek pritilo.
Aukštai, pačioje svirno pakraigėje, vos pastebimai krustelėjo delno pločio lenta. Dar ir dar kartą, kol pokštelėjusi atšoko ir pranyko tamsoje. Po kelių akimirkų plyšyje nedrąsiai sušvito dvejos akys.
Piemuo nusišypsojo. Šį kartą dar šilčiau. Sveikindamasis nedrąsiai pakėlė ranką ir dar labiau nušvito, išvydęs liaunus pirštus, kurie trumpam įsikibo į šiaudais aplipusį plyšį sienoje ir netrukus pasitraukė.
Vaikinas parietė po savimi kojas ir atsisėdo ant žemės. Kurį laiką tylėjo, žiūrėdamas į viršų.
Dangaus juostai Rytuose parausvėjus, jis nusimetė kuprinę ant kelių ir ištraukė iš jos akmeninę, grubiai apdorotą figūrėlę, vaizduojančią pailgą moterišką veidą. 
- Pirmoji, -taip tyliai, kad vos save galėjo girdėti, ištarė Piemuo, - radau pievoje, kur, pameni-  dideliais guotais dygdavo raudonviršiai. Gulėjo ant akmens. Lyg ką tik kažkas būtų Ją ten palikęs.
Piemuo iškėlė statulėlę ir pavartė pilnaties šviesoje. Akmenyje slypintys kristalai sužvilgo ryškiais spindulėliais.
- Ji buvo pirmoji, pasirodžiusi šiose žemėse. Ir bus paskutinė, ją paliekanti. Kartais ją gali sutikti. Bet tik vieną dieną metuose. Kai blyksteli paskutinis Ilgadienės dienos saulės spindulys. Tada ji pasirodo. Kadaise žmonės rinkdavosi kartu ir laukdavo Jos palaiminimo. Pamatysi, kada nors ir mes ją sutiksim. 
Šiltas tylus žvilgsnis. 
- O čia... na bet ir pati atpažįsti. Pameni dieną, kai ilsėjomės prie Kunigų Stulpų? Tada išsigandai pamačiusi stambių letenų paliktus įspaudus žolėje.
Delne gulėjo nedidelis sidabrinis kiaušinis. Piemuo atsargiai pavartė jį tarp pirštų ir vėl paguldė į samanomis išklotą drobės skiautę.
- Kada nors iš jo išsiperės Aitvaras. Gal rytoj, o gal po daugybės dienų. Galbūt ir mūsų nebebus. O kai skils lukštas, jį radęs žmogus taps beprotiškai turtingas. Bet – nebūtinai laimingas. Kas vienam turtas, kitam - beverčiai akmenėliai.
Piemuo atsargiai susuko kapšą ir priglaudė prie krūtinės, kūno šiluma saugodamas aitvaro kiaušinį.
- Ar atsimeni Kaulinį Senį? Nebėra jo. Dingo. Paliko savo tamsią žeminę, krūvą voratinklių ir sutrupintų smulkių kaulų šiukšlyną. Niekas nežino kur jis dingo. Pranyko, tarsi nebūtų jo ir buvę. Ir dar – sutikau žmogelį, besivadinantį Kauku, tai jis papasakojo kad už Sengirės anaiptol ne laukai, ne miškai ir ne lygumos. O vandenys, tokie platūs, kad galo nematyti. Krantas iš smulkaus gelsvo smėlio, kuris remiasi į aukštus skardžius... o ten trobelė. Maža ir jauki. Gyvena ten Skardžio Boba...
Amtelėjo šuo. Atsistojęs ant visų keturių letenų įsistebeilijo į prietemą. Pamindžiukavo vietoje, suurzgęs pauostė orą. Po ilgų kankinančių minučių nurimo ir, papurtęs galvą, vėl susirangė savo guolyje.
Piemuo pagaliau išdrįso įkvėpti oro. Atsileido įtempti raumenys ir gyslos. Apsidairė dar kartą, žvilgsniu gręždamas visus šešėlius ir langus. Iš svirno sklido griausmingas knarkimas. Regis, šuns lojimas nepažadino vieno iš Anės brolių. Turbūt kaip ir visada miegojo giliai įsirausęs į šieną, šalia pasidėjęs šautuvą.
Piemuo atsitraukė taip pat tyliai, kaip ir atėjęs- slėpdamasis šešėliuose, apeidamas sukabintus ąsočius ar vengdamas užminti ant sausų pagaikščių. Atsisukdamas pamojavo, puoselėdamas viltis, kad yra stebimas mėlynų akių.
Kaip ir anksčiau, taip ir šiandien jis nepastebėjo tik vieno – Juodulio. Kuris, kaip ir kiekvieną vakarą, kiūtojo stambiu kūnu prigludęs prie svirno durų.
Vyras, stebėdamas pradingstantį Piemenį, piktai tylomis iškoneveikė šunį, kuris, nieko nežinodamas apie šeimininko pyktį, ramiai snaudė būdoje. Seniai jau prašėsi nuvedamas į mišką ir kulkos - į senatvę ne tik apžlibo, bet ir puldavo loti, blogą sapną susapnavęs. Regis vieną tik Piemenį pripažino kaip sava.
Juodulis pramankštino nutirpusias kojas ir persimetė šautuvą per petį, grauždamasis, kad vėl neiššovė. Diena iš dienos jis jį atsinešdavo, kiekvieną vakarą sąžiningai išvalydavo ir vėl užtaisydavo. Bet neiššovė. Pirmąsias dienas nedrįso šauti į vaiką. Nors ir buvo nusitaikęs, o pirštą padėjęs ant nuleistuko. Bet neiššovė. Ir pats nežinojo kas suturėjo pirštus. 
Vaikigalis vis augo, vis  stiprėjo. Jau ir kaimo mergos pradėjo jį nužiūrinėt, mat dailus buvo, ir ne vienas bernas bandė imtynių eiti, bet vis nesėkmingai.  O Juodulis kaip nešdavosi šautuvą, taip nešdavosi. Ir kiekvieną dieną vis stiprėjo įsitikinimas, kad nepajėgs to padaryti. Kad ir kaip nekęstų jaunuolio, apsukusio dukrai galvą. Tarsi užkerėta būtų, užkalbėta negeru žodžiu.
Juodulis, atbula ranka kasydamasis barzdą, užsižiūrėjo į  tamsoje stūksančią Sengirę.
Trumpam užsigalvojo, skęsdamas prisiminimuose, apie kuriuos net artimiausiems žmonėms neprasitardavo. Ir niekada nešnekėjo. Ir prisiminti vengdavo. Bet tik ne šiandien - šiandien mintys pačios lindo į galvą.
Juk ir pats ne kartą ir ne du buvo nuklydęs. Į proskyną, prie senvagės, kur miegojo dumblių pataluose, o krūtine ropojo vėžiai, veidą baksnojo kuojos...
Jis pasitrynė kaktą, stengdamasis išstumti tas mintis iš galvos, bet jos vis atkakliau grįždavo atgal. Ir, negana to, ausyse vėl nuskambėjo dailus balsas, lengvas kaip šaltinio čiurlenimas. Ir tos šaltos, bet švelnios rankos. Ir visai protą atimančios dainos.
Juodulis parėmė šautuvą į svirno kampą ir, tarsi ne savomis kojomis, nužingsniavo taku. Lyg per miglą stebėjo savo pėdas. Štai dulkina žemė, štai upelis – šaltas, bet seklus, išdžiūvęs po vasaros, štai nepjauta žolė, skruzdžių takas, griovys, lapės urvas, grybų ratas, vėl žolė...
Kelią atsiminė taip gerai, kad, rodos, būtų nuėjęs ir užmerktomis akimis. Šiek tiek sudvejojo pasiekęs kemsynus, bet basomis kojomis užčiuopęs kūlgrindą, žengė kur kas drąsiau. Taip, būtent tas pats kelias, tie patys akmenys – pradžioje stambūs, o toliau smulkėjantys, giliai paskendę  klampiame vandenyje. 
Visi šį taką buvo pamiršę. Išskyrus Sengirės būtybes, vis dar taip pat noriai juo besinaudojančios.  Ir Juodulis, atkapstęs prisiminimus iš pačių giliausių klodų.
Sengirė jį apgaubė tamsa, drėgnu alsavimu ir tyla. Skruzdėlynas sulyg pečiais, senos ir storos eglės, suvirtę, nepraeinami šabakštynai – viskas buvo taip pažįstama.  Ore klajojo pavieniai jonvabaliai. Kvepėjo įšilusia mediena. Pirštai nejučia nuslydo prie kaklo, o tada prisiminė kryželį palikęs pamiškėje. Negalėjo atsiminti kada jį nusiėmė ir padėjo.
Takas, kuriuo būdamas jaunas, kartą nuklydo nuviliotas dainos, pasikeitė. Išsišakojo, išsiplėtė siauromis ataugomis, o kiekviena iš jų vedė skirtinga kryptimi.
Lengviau atsikvėpė pasiekęs vietą, kur prasidėjo pelkėta žemė. Šią vietą jis pažino iškart. Kažkieno rankos neatmenamais laikais supylė aukštą pylimą, iškeldamas taką aukštai virš klampių ir pūkšinčių akivarų. Takas buvo tvirtas, gerai supluktas. Kur ne kur kyšojo supuvę rąstai, lyg kas būtų bandęs jais visą kelią nukloti
Nendrynuose snaudžiančios antys tik vos vos krustelėjo, tačiau neišsigando. Jos žmogaus arba nebuvo mačiusios, arba jo nebijojo.
Juodulis žingsniavo nuleidęs galvą, skaičiuodamas kiekvieną savo žingsnį. Iš minties iškrapštė skaičių – šimtas žingsnių po dešimt ir dar po dešimt.
Lengva juoką išgirdo tenuėjęs tik pusę kelio, tačiau galvos nepakėlė.
Žingsnis po žingsnio. Lūpos tyliai judėjo skaičiuodamos kiekvieną iš jų. Vienu per daug arba vienu per mažai ir nepasieks vietos, į kurią taip veržėsi po daugybės metų. Ir niekada daugiau negrįš. Liks amžiams, kaip ir daugelis kitų, kurių pajuodę kaulai kyšojo iš juodo vandens.
... šimtas.
Juodulis sustojo. Tik akimirkai sudvejojo.  Skaisčiai plieskė pilnatis. Jos spinduliai žaidė senvagės vandenyse. Kiek akis užmato daugiau aplink nieko nebuvo – senvagė, durpynai ir šimtai žydinčių saulašarių. O tolumoje pilka miglos siena. Ir joje besiblaškantys erzinantys šešėliai.
Pusiau išnirusi iš vandens, į Juodulį žiūrėjo jauna nuoga moteris. Parėmusi smakrą rankomis, o alkūnes įsmeigusi į minkštą žemę, ji viliūkiškai mirktelėjo.
- O, Mielasis, jau negalvojau tave kada pamatyti.
Nieko nesakydamas, Juodulis apsidairė. Vieta visiškai nepasikeitė. Lyg tik vakar čia būtų užklydęs. Net medinio bokšto likučiai išliko tokie patys.
- Mielasis, ar pasiilgai manęs? Žinau, kad pasiilgai. Sapnavau, kad pasiilgai, -ji pasistiebė ant rankų, tačiau iš kunkuliuojančio vandens vis tiek neišnėrė. Slysdami skaisčiu veidu, žibėjo ilgi sidabriniai plaukai. 
- Pasiilgau, -kimiu, storu balsu susigėdęs sumurmėjo Juodulis.
- Taip ir žinojau. Sapnai nemeluoja.
Moteris džiugiai nusijuokė ir kelis kartus vandenyje apsisuko.
- Žinojau, žinojau, o tu, -ji iškėlė virš vandens stambią kaukolę be apatinio žandikaulio, -buvai visai neteisus. Fu, koks melagis.
Aukštai į orą išsviesta kaukolė kelis kartus apsivertė ir garsiai tekštelėjo į vandenį.
- Ar ateisi, mielasis? Ar panersi su manimi? Žinok, kad po tavęs daugiau niekas negulėjo lelijų vandenyse. Tik vėžiai. Ir vienas kitas lynas. Bet tai niekis, - ji suprunkštė ir smarkiai delnais suplojo į vandens paviršių, - visiškai niekis. Ateik, mielasis...
- Atėjau čia, -jis giliai įkvėpė ir išbėrė žodžius vieną po kito, -kad tu susapnuotum rytojų.
- O...
Moteris nutilo ir dygiai akimis įsisiurbė į Juodulio veidą.
- Tai tu manę nemyli? Tau reikia tik mano sapnų?
- Myliu...
- Įrodyk.
- Aš mūsų vaiką užauginau...
- Ffff, niekis, -suprunkštė ji, - vaiką. Paklausk žuvies ar jai rūpi ką veikia jos ikrai? Paklausk varlių apie buožgalvius.  Čia ne meilė. Vaiko reikėjo tau, o ne man. Įrodyk, kad myli, Mielasis. O jei neįrodysi – mirsi. O aš verksiu, gulėdama mūsų lelijų patale. Iki pat saulėgrąžos. O tada susirasiu kitą. Kuris mane mylės. Ir vėl patikėsiu, ir vėl būsiu išduota, ir taip amžinai, -ji tyliai pravirko stambiomis ašaromis.
- Jei susapnuosi man rytojų, aš atiduosiu viską, ko paprašysi.
- Bet ką?
- Bet ką.
- Prisiek, mielasis. Prisiek, krauju. Jūs – žmonės, mėgstate kalbėti dvejais liežuviais.
Iš užančio išsitraukęs peiliuką, Juodulis dūrė juo į delną ir, kraujo lašams palietus vandenį, sumurmėjo:
- Prisiekiu.
Moteris apsilaižė. Liežuvis buvo ilgas, dvišakis, saulės geltonumo spalvos.
- Susapnuok. Man. Rytojų, -reikliai pakartojo Juodulis, - susapnuok Piemenį. Ir Anę. Ir mane.
Moteris atšoko, nusiyrė iki pat senvagės vidurio, apsisuko ir, taškydama juodą lipnų vandenį, sugrįžo atgal.
- Mielasis, mano Mielasis, -ji sielvartingai atsiduso, -kodėl tu mane apgavai, kodėl tu su manim taip elgiesi? Piemuo sapnų neturi. Jo aš tau nesusapnuosiu. Ne ne ne.
- Tu pažadėjai, -piktai užriko Juodulis ir žengė žingsnį pirmyn, -pažadėjai. Pažadas už pažadą.
- Bet ką? Atiduosi bet ką?
- Bet ką. Sakyk, ko nori.
- Pasakysiu, tačiau ne šiandien. Ir ne rytoj. Susapnuosiu, mielasis, susapnuosiu tik dėl tavęs, -graudžiai išverkė moteris, -eikš, susapnuosime abu. Patalai minkšti, naujai iškloti, tavęs išsiilgę.
Juodulis, lyg ne savomis kojomis, žengė į priekį, vis giliau grimzdamas į drumzliną vandenį. Ir tada nurimo. Baisu buvo patį pirmąjį kartą.
Paniro, glostomas šaltų rankų. Tų pačių rankų paguldytas į minkštą patalą, užsimerkė. Ramybė, tyla, tylus alsavimas šalia, šalia, po akmenimis, krebždantys vėžiai.
- Sapnuokim... rytmetinė saulė pasislėpusi už skystų debesų. Kudakuoja vištos, lesdamos pabertus grūdus, mūkia telyčios pievoje. Prasivėrus svirno durims į veidą tvoskia gerai suteptų padargų kvapas...


... Juodulis kiek sudvejojo. Užkėlė vieną koją ant kopėčių ir įsistebeilijo į viršų. Tankiai sumirksėjo. Vis dar jautė dumblino vandens skonį, jautė jį glostančias rankas. Ausyse skambėjo keista, bet švelni daina, kurios žodžių nesuprato.
Užlipo į viršų, nuo čiupinėjimo blizgančiu raktu atrakino spyną, plačiai atvėrė paties tvirtai suręstas duris su nedidele anga apačioje.
Anė žiūrėjo tiesiai į jį. Žvilgsnyje maišėsi smalsumas ir pyktis.
- Aš žinau, kad Piemuo ateina vakarais.
Išgąstis. Mėlynos akys vos pastebimai sudrėko.
- Ir nusprendžiau, -Juodulis pasikasė paraudusį ir lyg nudilgintą sprandą, - išleisiu tave iš čia, - jis giliai įkvėpė, - išleisiu už Piemens, kad ir koks jo būtų tikrasis vardas. Man nesvarbu. 
Išgąstis akyse Juodulį trumpam išmušė iš vėžių, bet sustoti nebeketino.
- Bet tik tada jei jis sugebės tave išlaikyti. Taip jam ir perduok – jei užsidirbs tiek, kad gyventum ne ką prasčiau nei dabar...
- Aš miegu ant šieno, -ironiškai nusišypsojo Anė, -dešimtą vasarą guluosi šieno patale ir keliuosi jame. O mano geriausi draugai yra pelės, kurios čia ieško grūdų ir šilumos.
- Supratai apie ką aš kalbu, -piktai nukirto Juodulis, -čia ne vieta ginčytis. Taip jam ir perduok- jei monetų turės daugiau, nei koks paprastas piemuo, ir gyvens ne pašiūrėje, o susiręs namą – atiduosiu tave į žmonas ir sūnum pavadinsiu. O dabar gali nusileisti ir nusiprausti. Ir... šią naktį galėsi pasilikti troboje.
- Pagalvosiu.


Senis atsimerkė. Tamsa niekur nedingo, bet buvo neįtikėtinai tylu. Jis vėl nužvelgė vaikus, kaitriai plieskiančią šviesą languose ir atsisuko į tamsą.
Ant ribos, šalia deglo, stovėjo aukšta tamsi figūra, blizgančiais juodais auliniais batais. Aukščiau šviesa nepakilo, sustojo būtent tie apavu.
Suskambėjo atveriamas kišeninio laikrodžio dangtelis. Tyloje nuskambėjo bėgančios sekundinės rodyklės žingsniai.
Senį nupurtė slogus drebulys. Kažkas buvo pažįstama tame laikrodžio tiksėjime. O ir batai – Senis į juos įsisiurbė akimis. Tikrai ne pirmą kartą juos matė.
Klankt.
Kišeninio laikrodžio dangtelis užsivėrė.
- Na, Seni, galbūt jau šiandien?
- Kas šiandien, -jis dygiai atsikirto, - nešdinkis, bjaurybe. Kol aš gyvas, čia nepateksi. Bėkit...
Senis atsisuko. Plačiai ir valdingai mostelėjo ranka. Ir sustingo.
Tamsus pavidalas atsiduso ir tada netikėtai sukikeno.
- Atleisk, bet ta taviškė veido išraiška. Kiekvieną kartą pralinksmina. Nors, turbūt, nederėtų juoktis.
Senis žingtelėjo į priekį. Užsimerkė, delnais stipriai prispausdamas akių vokus ir atsimerkė.
Vienu kampu į žemę susmigusi troba sudegusi stogu ir tuščiomis langinėmis. Piktžolėmis užžėlusiame darželyje trūnijo supuvusios langinės, ant, kadaise buvusio dailaus, takelio mėtėsi ąsočių šukės ir sulaužytos medinės dėžės.
- Kas šį kartą? Jauna mergina? Kareiviai? O gal vėl – vaikai? Nieko nesakyk. Vaikai? Atspėjau, matau kad atspėjau.
Balas skambėjo prie pat ausies, tari būtybė būtų kažkaip peržengusi šviesos liniją ir atsistojusi už nugaros. Senis neatsisuko.
- Ar tu kada nors galvoji apie mirtį, Seni? Apie tikrą – atsiguli, užsimerki ir viskas. Nieko nebėra? Turiu prisipažinti, kad aš galvoju. Ir gana dažnai. Ar gi ne keista?
Senis pasitrynė kaktą. Žengė kelis nedrąsius žingsnius į priekį. Abejodamas stumtelėjo išklypusias duris ir dirstelėjo vidun. Gaižus puvėsio kvapas stumtelėjo jį atgal.
- Kas tu? -džiūstančia burna paklausė ir rankomis atsirėmė į staktą.
- Ne ne, -nusijuokė balsas, - tu šį klausimą užduodi kiekvieną kartą, o aš kiekvieną kartą klausiu – o kas Tu? Aišku, kad neatsimeni. Kaip ir vakar neatsiminei. Kaip ir užvakar. Prieš dešimt dienų, prie šimtą. Niekas nesikeičia. O gaila. Norėčiau pasišnekėti akis į akį. Bet tu visada taip -iš pradžių sutrinki, pasimeti, atgauni ryžtą, pradedi šnekėt piktai, net gi užgauliai, bet niekada neatsisuki. Kas aš? Atsisuk, pasižiūrėk.
Skardžiai surikusios ant sudegusio stogo skersinių nutūpė būrys juodų kranklių. Vienam truko akies, kitam dalies snapo, trečias neturėjo vienos kojos. Užvertę galvas paukščiai sukarkė. Subangavę pajudėjo debesys, atidengdami pilnatį. Nesusilaikęs senis vėl dirstelėjo vidun. Kėdė, per pusę suskilęs stalas, tamsus šaltas ir negyvas židinys. Ir juodas dvokiantis ryšulys.
Ne, nepasivaideno – ryšulys vos pastebimai krutėjo.
Pakvipo tabako dūmais.
- Tai tikrai neprisimeni? - už jo stovinti būtybė tvokstelėjo į jį dūmais, - nieko, pripratau. Kaip ir pripratau, kad neatsimeni tolimesnės istorijos. Bet nieko tokio -aš ją pamenu. Ar atsimeni, kas nutiko Juoduliui palikus svirną? O tu prisėsk prisėk. Ar rūkyt nori? Taboka gera, pats auginu. Ne? Ne, tai ne. Ir paukščių nesibaidyk. Šitie tik šviesa pasirūpino. Geriau bijok tų, kurie miške, pušų viršūnėse gyvena. Bet ir pats žinai. Juk pameni jų aštrius kaip skustuvas nagus? Pameni, kaip jie tave draskė?
Šnypšdamos žolėje pranyko kelios kibirkštys. Viena iš jų nusileido Seniui ant dilbio.
- Ar žinai ką Laumė susapnavo Juoduliui? Kvailas klausimas. Nei žinai, nei atsimeni. O gi parodė sapną, kuriame jo dukra išteka pasiturinčio ir aukštai iškilusio karininko, kaip jiedu persikelia į miestą, į prašmatnų dvarą ir susilaukia pulko dailių vaikučių. Ir tuo pačiu metu sapnas juos nubloškė į audringą jūrą. Aukštos bangos tai skandindavo, tai vėl iškeldavo burlaivį aukštai virš keterų, kol, susispaudusios, sutraiškė medinius šonus, sudraskė bures ir paskandino visus laive buvusius žmones. Juodulis sapnuodamas šypsojosi, regėdamas plūduriuojantį prigėrusio Piemens kūną. Tuomet ryte ir sumąstė gudrų, kaip jam pačiam pasirodė, planą – apsimesti, kad išleidžia dukrą už Piemens bet su sąlyga, kad jis turės savos žemės ir viskuo aprūpins Anę bei judviejų vaikus. Prisiekė ranką pridėjęs prie širdies. Ir taip nuoširdžiai, kad pats patikėjo. O vėliau, jau visai vakarop, lyg netyčia užsiminė pažįstantis žmogų, kuris savo laivu plukdo anglis. Piemuo gal ir nujautė kažkokią klastą, bet niekaip negalėjo suprasti kur ji slypinti, nes gi meilė aptemdo protą, kad ir kas tu bebūtum.... na kaip, ar gera istorija? Puiki, aš net pasakyčiau. Mėgstu šią istoriją. Taviškė, tu tik nesupyk, pernelyg saldi. Gyvenime taip nebūna - akys, žvilgsniai, palytėjimai, brrr, -nusipurtė būtybė, - ne ne, gyvenime taip nebūna. Mano istorijoje Piemuo papjovė visus tris brolius, ištampė jų vėdarus po laukus, o ir naktys buvo ne tokios gražios. Ne ne ne – jos buvo šaltos ir bejausmės, pilnos šešėlius. Mano istorijoje Juodulis visgi iššovė į Piemenį, bet nepataikė, o tas puolė plikais kumščiais, kol buvo parverstas šuns, kiaurai perkandusio jam kaklą. Skamba šauniau, nei tavo saldus pasakojimas?
Senis išsitiesė, sudrebėjo visu kūnu ir, parklupęs ant kelių, pirštais įsirausė į žemę. Tyliai kartodamas painius ir ilgus žodžius jis žemėtomis rankomis vis persibraukdavo kaktą ir, atlošęs galvą, išpūsdavo orą.
- Ką čia darai?
- Pelenai pelenams, dvasios dvasioms...
- Ar girdi, Seni?
- Pelenai pelenams, dvasios dvasioms....
- Seni...
- Pelenai pelenams, dvasios dvasioms...
- Kažkas naujo, -nusijuokė balsas, - bet aš...
Senis nutilo. Garsiai šnopuodamas atsimerkė. Atsileido įsitempę raumenys.
Apšviesti balanos, susėdę ant žemės, nemirksėdami spoksojo vaikai. Tamsoje kažkas garsiai užbaubė, akimirkai pakvipo garuojančia derva, ir vėl atėjo tyla. Deglai švietė vienoda, lygia liepsna.
Senis nusipurtė žolę nuo kelių, nusivalė purvinus pirštus į marškinius. Spengimas galvoje ir spaudimas krūtinėje liovėsi.
- ... Anė nusileido iš svirno, -dar šiek tiek drebančiu, bet jau stiprėjančiu balsu, pasakojo Senis, - ir tą patį vakarą, net nesusišukavusi plaukų, nuėjo pas Piemenį. Ėjo lėtai, kruopščiai dėliodama žingsnius, grožėdamasi viskuo aplinkui. Juk tiek laiko buvo uždaryta. Ir kai viską išpasakojo savo mylimajam, judviejų džiaugsmui nebuvo ribos. Tą trumpą akimirką jie abu viską pamiršo – pasaulį, vakarą, beveik pasislėpusią saulę, net gi Juodulio prisakymą, jog leis jiems tuoktis tik kai Piemuo užgyvens turto. Tą vakarą apie tai jie nesuko sau galvos.