Apdovanotoji

Mudviejų dievai buvo veidmainiai, Pandora.
Jie mums davė tiek daug:
Liemenį malonų paliesti,
Šilko gijomis plaukus besivejančius.
Kaklo linkį nuostabų iškalė,
Tobulas krūtis nugludino.
Suteikė mintį aštriausią ir liežuvėlį
Miklų tarsi driežiuką (o, kiek daug su juo nuveikt gali...)
Į kvapnią burną įdėjo.
Nepamiršo ir paklusnumo -
Tos pačios pačioms būtiniausios savybės.
Tūkstančius būdų įtikt ir pamalonint išmokė,
Gudrybių, kaip švelniai kalbėt ir kada  patylėt, nuleidus akis, geismu žaižaruojančias.
Kaip numaldyt ar sužadint vyre tūnantį žvėrį.
Tik sielą pamiršo prilydyti...
Sklando ji ereliu kažkur virš Kaukazo,
Šalia brolio, kuris niekada nebuvo tau skirtas.
O tu sėdi, tyliai kvėpuoji -
Jauti kaip pro pirštus, tarsi smėlis,
Byra paprasta tavo bobiška laimė...
Kraičio dėžutė tuščia: juk net Viltį -
tą paskutinę iš nuodėmių - kitiems dovanojai.
Ir norisi tik atsidusti: ak, niekšai!
Melagiai, didžiausi veidmaniai -  tavo ir mano dievai, o Pandora.