Rasa

Seniai seniai, kai dar žemė neturėjo savo blyškiaveidžio palydovo mėnulio, o danguje spingsėjo tik mažos sidabrinės žvaigždės, gyveno viena mergaitė vardu Aušrinė- Aušra. Ji nebuvo įspūdinga gražuolė, kaip būna pasakose. Ji nebuvo ir labai gera, kaip irgi paprastai būna pasakose, nes čia kitokia pasaka. Ši pasaka net prasideda naktį, tamsiu paros metu, kai visą žemę yra apgaubęs blogis savo juodo varno sparnais. Bet Aušrinei nebuvo ko bijoti, nes ji, kaip jau sakiau, nėra teigiama pasakos heroja. Ji turėjo krištolinę širdį, kuri nieko nejaučia, kuri yra visiškai be jausmų. Vieną vakarą Aušra nusprendė išeiti pasivaikščioti. Ji apsivilko juodą suknutę (nieko keisto, juk tai jos mėgiamiausia spalva) ir išėjo iš namų. Ji vaikščiojo visiškai be jokio tikslo, kol sutiko jaunikaitį. Jis sedėjo ant didelio akmens, klausėsi kaip svirpia nakties būtybės ir žvelgė į dangų. Aušrinė nusprendė jį užkalbinti. Jie pamažu ėmė bendrauti. Iš pradžių jie kalbėjo tiek daug, net nedarydami jokių pauzių. Atrodė taip, tarsi jiems net nereikia sustoti ir įkvėpti šalto nakties oro. Žodžiai iš jų abiejų lūpų savaime liejosi, lyg vienas kitą būtų pažinoję visą gyvenimą. Staiga vaikinas nutilo vienai sekundei, kuri rodos trūko visą amžinybę. Ta akimirką viskas staiga aplinkui nutilo ir stojo kapų tyla. Vaikinas suprato vieną dalyką. Tai JI... Aušra yra toji mergina, kurios jis laukė visą savo gyvenimą. Tai mergina, kurią jis pamilo iš pirmo žvilgsnio ir staiga jis pravirko. Aušrinė žvelgė į spindintį jo veidą, į ašaras, riedančias tobulais vaikino skruostais, tačiau nesuprato, kodėl vaikinas verkia. Kodėl jo širdį užliejo nenumalšinamas liūdesys?.. Vaikinas giliai įkvėpė ir atsiduso, taip sudrumsdamas, lyg akmenuką įmestus į ežerą, mirtiną tylą. Pagaliau prabilo:
-Keista, galbūt  TU pamanysi, kad esu nevisai sveiko proto, tačiau aš tikiu meile... Ne šiaip meile, o meile iš pirmo žvilgsnio. Dabar žinau, tikrai žinau, kas tai yra ir galiu drąsiai sakyti, jog toji meilė sėdi tiesiai priešais mane.
Vaikinas nesiliovė verkęs. Verkė net pasikukčiodamas, tačiau mergina neikaip negalėjo suprasti kodėl jis „žliumbia“ kaip kokia paika mergiotė. Ji juk buvo bejausmė, jos juk širdis iš krištolo, todėl ir negali suprasti, negali žinoti, ką paslaptingas nakties draugas jaučia. Aušra net nežino, ką reiškia tas žodis-draugas. Tada ji paklausė kokia priežastis tų jo ašarų, o jis tarė:
-Matai tas žvaigždes danguje? Tai mano sesės. Tai tikrų tikriausios mano sesės. Piktoji burtininkė jas pavertė karštomis  žvaigždėmis, nes aš jos nepamilau. Dabar tik aš vienas galiu jas išvaduoti. Tą dieną, kai sutiksiu merginą, kurią besąlygiškai pamilsiu, ir jei ta mergina lygiai taip pat pamils mane, bus mano sesių išlaisvinimo diena. Karštoms lūpoms susijungus, dvi mylinčios širdys padarys didžiausius stebuklus. Pasaulis pasikeis visam laikui... Jis bus pilnas harmonijos ir pasaulyje daugiau nebekentės nei vienas žmogus. Aušrine, aš TAVE myliu. Jei tu man jauti tą patį, tuomet pabučiuok mane. Pabučiuok kol dar naktis. Pabučiuok, kad mano seserys būtų laisvos, kad pasulis išsilaisvintų iš pykčio gniaužtų...
Tačiau Aušra jo nebučiavo. Ji vis kažko delsė... Jis vis kažko laukė, kol pagaliau išaušo ankstyvas rudens rytas ir patekėjo arčiausiai žemės esanti žvaigždė, vyriausia jo sesuo- Saulė. Vaikinas staiga atšalo ir tapo toks šaltas kaip žiemos sniegas, kaip Aušrinės širdis, ir pakilo aukštyn į dangų. Tuo metu mergaitė savo viduje pajuto kažkokią tuštumą. Tuštumą, kurios niekada iki tol nebuvo jautusi. Staiga sprogo Aušrinės širdis. Krištolinė jos širdis subyrėjo į milijoną smulkių gabaliukų ir ji pajuto ašaras, upeliais tekančias jos skruostais. Tai buvo pirmas jausmas kadanors gyvenime jaustas. Jos ašaros buvo krištolo skaidrumo. Ir dabar kiekvieną naktį mergaitė sėdi ant to paties akmens, kur jiedu kartu sedėjo TĄ NAKTĮ, ir žiūri į savo mylimajį Mėnulį. Atėjus rytui ji vis ima verkti, nes taip ir negali JO pabučiuoti. Todėl pasaulyje ir nėra tos harmonijos, jį vis dar supa pykčio kerai, kurie vis skaudina žmones, o išėję anksti rytą į lauką matome rasą. Ta rasa ir yra krištolinės Aušrinės ašaros...