Gajaus Galija ir Kalpurnija

Galija Cezario
Galija Dievo

netikėtam puolimui vedeta
gurguolių vežimai pašėlusioj maišaty jų gausa kaip senoj Rinkos aikštėj
bruzda suerzintas skruzdėlynas
kalavijo žvilgėjimą pritemdo kraujas
marškiniai po odiniais šarvais ir
dangūs paraudę
suryja nebe sakalus nebe erelius
tiktai plėvesuoja
vėliavnešių ženklas kad eina fechtuotojų smūgiais mojuodami
akimojais drąsindami nauji legionai
raitija kur gelbėja mirti pasmerktuosius
užpuolę kohortas mindo lavonus
o priešais beginkliai nervijų vyrai


kai pralaimėjo
į burną prisėmė tylos
jojo per degantį mišką
puslaukinių sumuštas
kuo toliau nuo temdančių sąmonę mostų
apskriejančių užimtą galų kraštą
iš nevilties metės į tankumynus
kad pasislėptų
lyg miręs
kalavijo puošto aukso rankena  su geležte melsva
nebetekęs

kai druidas surado kybantį medy
prilaikomą dviejų šakų
dievams paaukojęs
Galijai saugoti
Gajus nusprendė


Kalpurnijos išpažintis

nuo mažumės tikėjau aukštesne būtybe
kad valgo ji ir geria ir gyvena ne kaip žmonės
tarsi mitu apie Romulą ir Numą
tuo Cezariu kurs įveikė senatą
padarė tai ir tai ir tai
jaučiausi it Danajė
prausiaus iš debesų jo paleistais aukštaisiais lietumis
keistam sapne iš kurio nepabust
buvau
baimė sukaustė trapų kūną
lipšniai laikei už rankos
kalbėjai liepsnomis svaidydamasis tarsi Dievas
daiktas bejėgis daiktas
tarsi nuoga kaip vergė
prieš tave buvau
ir prieštara lemtingas NE išsprūdęs
užšaldė pievoje žiogus
ir tvokstelėjo mirtina tyla kapų
rūkas pakilo viršum mūsų