Apie paukščius

#

tavo ilgo nerašymo vasara
tavo tylėjimo metai
rudenim buvo krinta
lapai nugeltę pro siaurą plyšelį
vidun

brangstančios sąskaitos už kūno šildymą
minčių vedinimą
už orą už vandenį už šviesas švyturiuos

kam man tie laiškai
kam man tie rašymai
meluojant kad viskas gerai
pavasarį
pašto dėžutėje apsigyveno
varnėnas

daugiau galim nebesirašyt
– išsičiulbam

#

senas vežimo ratas ąžuolan įkeltas
ratais sukas gandrai
(iš) tekindavę saulės apvalumą
mėnulio žvakidę
su žiburėliu viduj

tie gandrų ratai girgždėdami
nuriedėjo dangum ir išnyko
su vasara

debesynų sniegas girgžda ateinančiųjų
žingsniais

užverti galvą ir gera

tąkart senelis meldė
sėdėdamas ant
ratukinės kėdės
būk geras išimk kada
vieną ratą
ir įkelk kur atokiai gandrams

taip prašė arbatinio snapeliu
kleketuodamas

#

nauji namai
po ilgos kelionės

kvepia šviežia mediena

čiulba varnėnai
kalinių sukaltuos inkilėliuos

tiek laisvės

#

pavasarį nuo žalumo paskausta akis
vasara per lėkšta saulės šviesa
ruduo ir mėnulis jau atgyvena

žiemą sunku parašyt apie žmogišką šilumą

tik kantriai per ketverius meto laikus
bando po savim išperėt akmenį

skraido nė iš vietos nepakildamas
krenta sapnuos kur vis viena dugno nepasieks

baisiai keistas tas paukštis
poetas