Akys - žiūri, ausys - klauso, bet mato - Protas.

- Sufokusuokit savo dėmesį į šiandien matytą liūdesį -  ar tu (tai kiekvienas iš jūsų penkių, šiuo metu, čia susirinkusių) šiandien jį matei? - paklausiau, vesdamas užsiėmimą,  sudarytos iš penkių žmonių (ABDCF) anoniminės grupės, tuo klausimu užduodamas kiekvienam užduotį pamatyti-prisiminti, ir papasakoti;

Kalbėti pradėjo  A, reiškia sėdintis šalia jo, judant laikrodžio rodyklės kryptimi, bus tas, kuris kalbės sekančiu;

A:
- šiandien mačiau elgetų - benamių būrelį, jie visi buvo lyg išgėrę, o gal ir niekada neišsiblaivę - jie triukšmavo, dalinosi viena cigarete, alumi, sakytum iškylavo netoli prekybos centro; vienas jų, skreplių pilnais bronchais - šlerpsinčiu gergždinčiu balsu, kažką pasakojo, o likusieji,  tie nesiprausę, nesiskutę - pajuodę, stumentys laiką - susirinkę netoli „medija“ prekybos centro, linksmai juokėsi - krizeno, visiškai nekreipdami jokio dėmesio į skubančius,  kažkur bėgančius, jau savo dieną įdienojusius žmones; Žmones susirūpinusiais, susikaupusiais, kartais net piktais (retas besišypsantis) veidais;
Tas benamis-pasakorius kuris, vilkėjo mano tėvo megztiniu, kurį mezgė mano motina; Taip - būtent, tik todėl aš juos ir pastebėjau, kad žvilgsnis užkliuvo už to, gerai žinomo, seniai matyto megztinio;
Prisiminiau, kad kažkada, nieko nepagalvodamas atidaviau daug daiktų, sukrautų pastogės palėpėje jau kaip visiškai nebenaudojamų-nebereikalingų, tame tarpe ir rūbų, jų nerūšiavęs atidaviau į labdarą. Matyt tarp jų buvo ir tas megztinis...
Mano tėvai buvo labai darbštūs žmonės, taip jie auklėjo ir mane; Pamatęs megztinį, sutrikau, o sutrikęs pradėjau matyti ir tuos benamius, geriančius ir niekur neskubančius, be jokių rūpesčių iškylaujančius žmones, detaliau; ir taip nuliūdau, kad vos nepravirkau; tą minutę norėjau būti nematomas, tai apsisukęs nuėjau atgal į mašiną. liūdna, labai liūdna - baigęs kalbėti giliai atsiduso A.

B:
- ne, aš šiandieną nemačiau liūdesio. - pasakė pagal laikrodžio rodyklę sėdintis antrasis, net neišlaikęs trumpos, padorumo, mandagios pagarbos miglomis užpildytos  pauzės, - šiandieną aš nejaučiau liūdesio, - dar kartą užtikrino antrasis ir pasuko žvilgsnį į sekantį sėdėjusį šalia, lyg sakytų, „o tu? „

C:
- o aš šiandieną savo liūdesį mačiau. Jis pasirodė labai panašiai, kaip ir B. Šiandieną turėjau laisvadienį. Visą dieną leidau namuose; Ryte, tai buvo ryte, aš užsiplikiau puodelį kavos, ir nešina padėklu link kompiuterio, (mėgstu įsitaisyti tiesiog ant grindų), sekundei praradus pusiausvyrą, pastačiau koją ant gulinčio žurnalo,  po kuriuo buvo nešiojamo kompiuterio pelė;  Sugadinau ją - sulaužiau negrįžtamai;
Kažkada, naudojausi laidine pele, ir laikas nuo laiko pabambėdavau, kai laidai susipainiodavo vieni su kitais, kol mano sūnus, (be jokios konkrečios progos) nepadarė man mielos staigmenos padovanodamas belaidę pelę;
Jis švytėjo, stebėdamas mano džiaugsmą ir nuostabą, švytėjo kaip saulė; Ir man, karts nuo karto, stumdant tą belaidę pelę, iš bet kurios vietos, pasidėjus nors ant šlaunies, apvilktos džinsu, ji veikė ir niekur nesipainiojo, ir kas kart buvo mielas tas jo matytas saulėtas džiaugsmas, tas rodos nereikšmingas, bet jaukus jo rūpestis - ta be jokios progos, padaryta man, jo staigmena.
Prieš du metus, vasarą, gražų atostogų metą, kaip lietus iš giedro dangaus, taip niekam nesitikit, netekom jo;
Atostogavome; Jis, blogai žinodamas tos vietos upės dugną, visą dieną nardęs nuo aukšto kranto, vakare sako, „ tai ką - dar kartą niurktelėsiu, išsimaudau ir judam namo“; užlipo ant aukšto kranto, dar kiek aukščiau, kad mes jį gerai matytumėm, ir atsistojęs kiek kairiau, nei nardė per dieną, pamojavo mums, ir ilgai, labai ilgai mes laukiam, laukiam, o jis neišnyra;
jis pataikė galva į iatsikušusę nuo kranto skardžio seklumą - lūžo stuburas, septintas slankstelis; buvo pažeisti stuburo nervai, ir jis neišgyveno;
šiandien aš sutraiškiau tą pelę, ir rodos, kad kažko labai brangaus netekau- taip liūdna, nors tai tik sena kompiuterinė pelė; o po jo mirties jau praėjo du metai; taip liūdna, ir aš nenoriu jos išmesti, tos senos, sulūžusios pelės.

C akys šlapiavo, bet ji tvardėsi, ir gan garsiai, tik nurijo seiles, o su jomis ir įremtą į gerklę aštrių kampų ašarų kamuolį, kuris kaupėsi, augo, jai pasakojant savo šiandien matytą liūdesį; arba apie tai, kaip ji sumindė belaidę kompiuterio pelę;

Visa grupė tylėjo, ir C, nenorėdama pravirkti, pažvelgė į sekantį, sėdėjusį jai iš kairės grupės narį, tarsi jo prašydama pagalbos užbaigti tą tylą, kurioje tapo girdimas kiekvienas jos pulso tvinksnis, nors ji taip stengėsi išlikti rami;

    Aptardavome visi kiekvieną pasakojimą ir pasakojusio jausmus, mintis, atskirai, bet vėl tuo pačiu eiliškumu jau po to, kai visi iš susirinkusiųjų pasisakydavo ir ratas sugrįždavo prie pirmojo tą dieną pradėjusį kalbėti;

D, sėdėjusi šalia C, matydama besi-tvardančią C, pradėjo pasakoti, lyg paskubomis, lyg genama,  sakytum vėluojanti į stotį, bet dar nesusidėjusi visų daiktų - taip nerišliai, sutrikusi, rankiodama žodžius.

D:
- atsibudau vėlai, nes dirbau naktinėj pamainoj, tai lovoje, šiandien, aš žiūrėjau filmą „raudonosios apyrankės“ vieną iš serijų,
nežinau nei kelintą, nei kiek jų bus; aš jo ir neseku, tiesiog šiandien įjungiau televizorių dar gulėdama lovoje; tai ten, filme, tie nuplikę vaikai ir paaugliai, ir jie įsimyli, džiaugiasi, liūdi, nekenčia, susipyksta, rezga visokius planus, svajoja, gyvena gyvenimą, lyg nieko nebūtų su jais nutikę jie gyvena gyvenimą gyvendami onkologinėje ligoninėje;

niekada nesirgau onkologija, nežinau kuo gyvena tie žmonės, o ir filme, juk aktoriai, vis tik, gal taip buvo ir anksčiau, tuose ligoninėse, gal žmonės gyvena toliau kaip gyvenę, pripratę prie diagnozės... jie įsimyli, svajoja, kuria planus, išduoda, susipyksta, o ne merdi ir depresuoja, tiesiog gyvena ligoje;
bet... bet nebuvo apie tai statomi filmai - tiesiog serialai; ne - tokio reiškinio nebuvo; ir taip man žiūrint, ir galvojant, apie tuos visus paauglius, vaidinančius onkologinių ligonių (savo bendraamžių sergančių onkologija, vaidmenis), man pasirodė, lyg vyksta pasaulio pabaiga, pasirodė, lyg onkologija jau norma;
Onkologija jau nepakeičiama neišvengiama, kaip metų laikai; tai jau mūsų kasdienybė - norma; Ji tokia pat, kaip vėjaropiai, skarlatina,  kaip gripas - tai norma;
Šmėstelėjo mintis, kad net nepastebėjome, štai, ji gi jau seniai prasidėjo - pasaulio pabaiga,  o mes net nepastebėjome. Apėmė kažkoks liūdesys- kad pasaulis į pabaigą, atsirado toks reiškinys, kad vaikai vaidina vaidmenis, onkologijos ligonių-vaikų vaidmenis; veiksmas - onkologijos ligoninė, tai kasdienybė, tai įprasta, tai gyvenimas - filmai atspindi gyvenimą,  tai akivaizdi pasaulio pabaiga, ji prasidėjo, o mes gyvename, nepastebėję; nepastebėję, nesuvokią o jau pripratę prie jos.
kažkur skubame, siekiame kažko, džiūgaujame iškovoję kažką ir net nematome; juk ji jau seniai prasidėjo - pasaulio pabaiga, mes prie jos pripratome ir nematome, kaip nepastebi sau žmogus vis bėgdamas, dirbdamas, klupdamas, stodamasis iš naktinės į dieninę, iš dieninės į naktinę pamainas,  kad baltas bijūnų krūmas, nužydėjo, ir rodos  kada? ir liūdna. išjungiau televizorių, ir šokau iš lovos; bet tokių filmų atsiradimas - atspindys...

po pauzės, paskutinysis - penktasis, prabilo apie save:

F:
- o aš jį dabar matau; liūdesį;  man liūdna klausantis viso to..., - pasakė F ir paliko ore, kaip pabaigą savo pasisakymo, nebylų klaustuką.

- Liūdna kodėl? - kad pasaulio pabaiga, ar kad žmonės benamiai girtuokliauja, o gal kad miršta artimieji,  ar todėl, kad kažkada tenka skirtis su tuo kas tau širdį džiugina, su tais kuriuos myli,  kodėl?,  kame DABAR matai liūdesį?, - paklausiau penktojo nario, F, klausiusio visų ir tylėjusio taip, lyg jo čia tarp sėdinčiųjų nėra, lyg jo čia dalyvauja tik užuomina, o visa jo esybė yra nugrimzdusi kažkur kitur giliai giliai...

F:
- man liūdna, kad nematote, kodėl liūdna;  ir man pasakius „kodėl? „, juk nepamatysite, o tik sužinosite žodinį pasakymą, kodėl; tai ir liūdna, kad nematote.

B:
- cha cha cha, - taip netikėtai nu (si) kvatojo kalbėjęs antrasis, kuris, pasak jo, šiandien nematė liūdesio.
- tau liūdna, - tęsė B, - kad kiekvienas yra vienas, ir nemato be kito žodžių; tai yra žiūri, mato liūdną veidą, bet nemato to liūdesio priežasties?  tau liūdna, kad egzistuoja žodis - nes be žodžių,  niekas nemato?..

F: - o tau, ką, labai juokinga?, - jau ko tai suirzusiu balsu, paklausė penktasis, kuris ką tik liūdėjo dėl žmogaus vienatvės, kuri neišvengiama...

B:
-  man tai kaip ir niekaip, - atsakė B, - o mano protui, juokinga; romantike tu, dominuojanti dauguma nemato be žodžių, juk ir į Dievo, knygose ieško, kuriose sakoma, kad „pradžioje buvo žodis „, tai ne tu vienas toks,  visi  nemato be žodžių, ir jei taip, tai ko gi tu toks nelaimingas?, - bedęs dėmesio adatą į ką tik dramatiškai liūdėjusį F, „čia ir dabar“ jau suirzusį, visiškai ramiu, aiškiu, beveik bespalviu balsu, lyg konstatuodamas faktą pasakė tasai, kuris šiandien nematė liūdesio; ir pabaigoje tos kostatacijos,  dar trumpai pasiteiravo, lyg ketindamas suirzusį užvesti ant klausimo:
- Mano protas, šiandien, liūdesio nematė - aiškiau?..

- kas yra  tavo protas?, - visiškai nenukreipęs savo dėmesio nurodyta kryptimi - „ar jam aiškiau? „, F iš karto atšovė jau ir agresyvokai suirzęs.

B:
- mano akys yra žiūrėjimo įrankis, o protas - matymo,  bet tik įrankis...

F:
- tavo protas nemato liūdesio?

B:
- mato, ir liūdesį, ir džiugesį, ir pyktį, ir susierzinimą, jis tik mato, ką jaučia širdis, šiandien jis liūdesio - nematė, štai ir viskas.

F:
- tai kodėl tavo širdis juokėsi, kai mano liūdėjo?, -  jau daugiau norėdamas išsiaiškinti, ir mažiau agresyvus nei ką tik buvo, F bėrė žodžius klausimų fomate,

B:
- tavo vietoje, dabar būdamas, aš stengčiausi suprasti „kodėl širdis susierzino“  arba kitaip pasakius, stengčiausi pamatyti to savo širdyje kilusio susierzinimo jausmo prigimtį, o ne kodėl kažkas juokiasi, kai tau liūdna. - atsakė antrasis, nenurodydamas savo juoko priežasties ir net nesiruošdamas įvardinti ar apibrėžti žodžiais kodėl jis juokėsi.

F:
- tu neatsakei, kodėl juokeisi, kai man liūdna;

B:
- aš atsakiau kodėl, ir nors tavo ausys klausėsi, tavo protas neišgirdo;

F:
- tai tegul tavo protas paaiškina manajam, gal išgirs? aš visas dėmesyje, - bandė ironizuoti F, tarytum galynėdamasis, kuris kurį;

B:
-  tu žinosi atsakymą į tau iškilusį klausimą KODĖL Juokiausi, kai tavo protas išsiaiškins sau, kokia yra tavo liūdesio jausmą keitusio to tavo susierzinimo jausmo, prigimtis - tada  jis matys atsakymą, o ne ausys klausysis žodžių apie tai, „kodėl juokėsi B kai F liūdėjo“, - pasakė B ir atsistojęs pasistiebdamas ištempęs rankas aukštyn pasiražęs, sakytum rankų pirštų galais norėtų pastverti plaukiantį debesį, pritūpė porą kartų, lyg būtų nusisėdėjęs kojas, ir lengvai žingsniuodamas tęsė toliau:
- ir gal tada,
ir gal tada
ir gal tada mes juoksimės kartu,
suprasdami, ko juokiamės,
be žodžių...

Ar ne to tau buvo liūdna, kad žiūrintys nemato be žodžių?, - jau stovėdamas prie durų pasakė išeinantis B, kuriam šiandien nebuvo liūdna;

Jis išėjo netikėtai ir man; išėjo net neatsisveikinęs, neatsiprašęs, taip, tarsi nesiruošė išeiti, o tik sakydamas-dainuodamas ritmą „ ir gal tada ir gal tada... „ ruošėsi parodyti kokį nors sukinį kūnu, ar uždaryti atdaras duris, bet paskutiniu momentu, žengė pro jas į koridorių, ir girdėjosi tik koridoriaus grindimis čežantys smėlio smiltimis  tolstantys jo žingsniai, kol trinktelėjo, ilgo koridoriaus gale, durys į lauką.

- kol mano ausys, girdėjo žingsnius,  protas matė per sieną tą, kuris juos žengia, - pasakė D, vis po truputį pradėdama juoktis, kol  taip  įsisiautėjo, kad nebegalėjo sustoti; Kartu, su ja, pradėjo juoktis visi, be jokios priežasties, tiesiog, lyg užsikrėtę, ir tik penktasis F žvalgėsi; nei piktas, nei linksmas, bet akivaizdžiai pasimetęs, sutrikęs, šiek tiek įtartinu žvilgsniu...
aš?  žinoma stebėjau - nesijuokiau, nes stebėjau; šypsojausi-stebėjau.



- Ei! ar jau baigėsi pasaulio pabaiga?!. -  netikėtai atsklido  iš įlindusios pro duris galvos, klausimas lydimas plčios šypsenos.
Visų akys matė, tą patį antrojo nario B veidą,
žinoma, akys matė, o galvos galvojo, kaip jis čia-juk visi girdėjo, kaip jis išėjo ilgu koridoriumi, uždarydamas laukines duris,

ar jis niekur nėjo, o stovėjo už jų?.. o koridoriumi nužingsniavo kažkas, gal kažkas, kas visą tą laiką stovėjo ir klausėsi,
kažkas septintas - kurio nematė nei viena, iš mūsų penkių, likusių salėje, akių pora...
o gal jis tyliai sugrįžo, kol salėje triukšmavo juokas? sugrįžo atsisveikinti?..
- - -
- ta dieną, užsiėmimo vesti nereikėjo; jis vyko  ir vedėsi pats - o sekantį užsiėmimą, antrasis B nebe atėjo.
jis pasirodė pirmą ir paskutinį kartą;

ir kas jį siuntė, dievas, velnias, ar konkurentas, kaimyninėje gatvėje atsidaręs savo individualią psichologinių paslaugų veiklą;

tikrai gi, kas, jį siuntė?.. -
„Tik žiūriu, bet nematau“ šmėstelėjo mintis, ir nusišypsojau pats sau.

einu papenėsiu kūną - pasiėmęs rankinę su visomis reikalingomis ir nereikalingomis kortelėmis; išėjau į gatvę; kurioje vaikšto ir nevaikšto viskas, ką joje, žiūrint akims, mato protas.