pakeliaukim

_

įsikibk ir laikykis stipriai
parodysiu tau kur būnu
kai tavęs nėra ar manęs
matai kokios čia erdvės
toli pasilikusios uolos
nuo jų aukso siūleliai
kelias lig mūsų pėdų
kelionėje šioj neprireiks
nukirpkime juos
kad neviliotų grįžti
ir užsimerkim
_

dabar neišsigąsk
į viršų stiprus atotrūkis
tu ir aš atskirai
matysim nutolimus
tarp takų baltos švaistės
neišpildytos mintys
prašančių likti ir būti
verkiant nuo žemumų
atklydusių okeanų
matai kokie blyškūs
nedrąsūs bangavimai
persikertantys urzgimais
lyj jūrų liūtai nerštų ledkalnius
bet dar blyškesni
aplink juos abuojumo
molai tai mūsų vergovės
neišvengiamos godos
sugrįšime ten
dar ne dabar
_

žvaigždžių čia nesimato
po nerišlumo sklende jos
tik laikui atėjus po vieną
paleidžiamos pasitikti
keliaujančius
bangomis laikinumo
paliesk mirksinčią
sako čia kai ateisi
pakeisti savo rūbus
ji pasitiks
tavo šešėlių palydą
ir bus labai daug pokalbių
nei gestų anei kalbos
daug įdomaus darbo
išdalint tas būtybes
žmonių supratimu
po galaktikas
dabar šis gidas 
manykim žvaigždė
verčia kitą kelionės švieslaikį
_

kelkis iš mano delno
dar nepramigome
žemiško kūno prievolė
gauna papildomą taką
kuriuo dabar atsargiai
kelsimės per juoduosius
slenksčius į savo neištarto
keistas žodis pragaro
menamus parametrus
_

sminga pėdos ar nejuokinga
tokia konsistensija lyg
žele žaislai pirštais minkomi
čia patikėk nepavojinga
nes surikiuotos visos
žudančios mintys matai
prie artimiausios kometos
kuri kaip katės uodega
lyg kiaulės pūslės su žirniais
barška nedorėlės nors
kaip jas kas tesupranta
čia ir nuslėptos tiesos
ir į akis išsakytos tos pačios
viskas taip kaip žemėje
nestabilu ir smulkmeniška
_

kristalizuojasi
pragaro nesatimi
koncertas ūžesių klyksmo
kaip marilyn manson
nepranokstantis nė hercu
tik paprasčiau nei žemėje
nuoseklu ir matematiškai
tikėtina patenka čia
užsikabinusieji urvo briaunų
paleidę pliurančias
zyzias bergždingas nuorodas
žemiečių iš liežuvių ar burnų
ausų kaktų antenų
elektriškai atsitrenkia
viena į kitą stygos
susiraizgo tampa gumulu
tiesiog į šitą guolį perėjoj
_

taškeliai ten girdi jie žvanga
tai fobijos siek jas ranka
stipriausiom baimėmis
matai iškart ištirpsta
kai vos įvardiji jas mintimis
tokia koridoriaus kartoteka
prablaškymui
kelionėje visatos
_

žiūrėki kiaurai pro mane
pulsuoja netolies
kauliukais vyšnių pintas
didelis raudonas burbulas
tebus jis pavadintas
kruvinuoju mėnuliu
iš įnorių troškimų
geismo slaptumos
už jų lyg akmenukų
visi užkliūna žemiškai
ir narpliojasi tarsi
vabzdeliai voro šilknamiuos
skraiduolės žuvys
tykštančios ant denio
tik pabandyk ištiesti ranką
truputį kanda tuoj ir aplink kaklą
vyniojasi ir sakurom susikuria
kvapais svaigina
mes pasitraukime
kol nenugirdė mėnuo
vynais nuo dionizijų* čia išlaikytais
komos odžių*
_

žiūrėk žemyn kaip krenta
neištarti guodimai mylint
neįvardinta kančia tik nusisukus
piešta eskizais ir tokia silpnutė
sukasi nepasakytos dega
mintys švelnios kai tik meilė
žvaigždynai mūsų rankos
siekiančios viena kitos
išsidėlioja per sukimąsi kasmetį
bet žmonės mato krentant
galvoja norus jau po laiko
nes patys tai sudegino
ko negalėjo teištart
_

iliuzijų čia ryškūs svarmenys
suspaudi stipriai mano ranką
apvijusią nutrauktą aukso siūlą
tris minutes ar šimtmetį
šitos mažos kelionės
minčių funikulieriumi
sugrįžt jau laikas laikas atsimerkt
žiūrėk ant tavo riešo
teka žvaigždės  
kurių nematėme
nes buvom užsiėmę
ruošimusi šitai kelionei

* komos – senovės graikų k. reiškė lėbaujančią minią, * odė –  dainą, kai žmonės karnavalinių eisenų metu per didžiąsias ir mažąsias * dionizijas, garbindami vaisingumo dievą Dionizą, gerdavo daug vyno ir jam giedodavo (antikinė Graikija); Iš to atsirado žodis „komedija“.