Trys broliai

Pratarmė

Prieš du metus pakartotinai sutikrinant Kėdainių parapijos bažnyčių inventoriaus suskaitmenintą sąrašą su originaliais archyviniais dokumentais, pastaruosiuose buvo atrastas įmantriai įterptas (paslėptas) kodas. Prireikė trijų savaičių jam iššifruoti. Jame aprašoma slaptavietė esanti Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios kriptoje, keturių metrų gylyje tiesiai po kūdikio Mikalojaus Radvilos sarkofagu. Atlikus kruopščius kasinėjimus rastos trys skrynios, kaip manoma, priklausiusios Juodosios jūros šiaurinio arealo gentims gyvavusioms dešimtame amžiuje prieš mūsų erą. Vienoje skrynioje gulėjo Radvilų raštas atskleidžiantis: 1399 m. iš paskutinio žygio prieš totorius grįžęs kunigaikštis Vytautas Didysis atsigabeno trofėjus – keturias skrynias, kurias saugojo Trakuose; vėliau LDK vaivada Kristupas Radvila slapta pergabeno jas į Kėdainius ir 1652 m. paslėpė statomos bažnyčios požemiuose; tiesa, kelionės metu į Kėdainius, viena skrynia prapuolė nežinomomis aplinkybėmis.

Tokia yra skrynių atsiradimo Lietuvoje priešistorė. Pats turinys per trisdešimt amžių išliko praktiškai nepaliestas, nenuniokotas – gal kad neišmanantiems pasirodė bevertis šlamštas: daugybė nedidelių molinių plokštelių su nežinomais įspaustais rašmenimis, odos skiautės, apvalios tuščiavidurės medinės lazdelės, virvelėmis apraizgyti akmenys, susiraičiusios medžių šaknys, kelios jūrų kriauklės, žvėrių ir net žmonių kaulai su giliomis įpjovomis. Nesupratome šių daiktų paskirties, kol nepavyko iššifruoti didžiosios dalies teksto. Tai kimerionų genčių, gyvenusių šiuolaikinės Ukrainos teritorijoje, palikimas – keista tekstinės ir garsinės informacijos samplaika. Molinėse lentelėse įamžinti baugūs pasakojimai, prasimanymai, labiausiai primenantys šių dienų pasakos žanrą. Iš karto dėmesys krypo į pasakų skirstymą dalimis, kuris, atrodytų, nereikalingas. Tačiau kitose lentelėse yra surašyti dar vieno tipo hieroglifai ir rastų daiktų atvaizdai keistai pasikartojančia tvarka, bei pateiktos nuorodos į konkrečius pasakų skyrius. Šis algoritmas yra analogas mūsų penklinei, natoms. Pasirodo, tinkamai surinkus, apjungus daiktus, gaunami savotiški to laiko muzikos instrumentai, kažkas panašaus į skudučius, fleitas, dafus, damaru, kastanjetes, barškalus ir net barambau. Būtų galima teigti, kad prieš save laikome senovinių dainų tekstus, natas ir instrumentus, reikalingus akomponavimui. Tačiau tekstams tikrai nebūdinga harmoninė eilėdara ir jie yra per ilgi. Netgi paėmus tik vieną trumpesnių pasakojimų, kartu su jam skirta muzika, jis turi būti skaitomas labai lėtai ir užtrunka virš pusvalandžio. O vieno tokio pasakojimo skaidymas dalimis nežymiai keičiant instrumentus ir muzikos stilistiką, tempą, garsumą, melodiją yra ne kas kita, kaip mums visiems gerai žinomas muzikinis albumas su dainomis. Nors palyginus skirtingų epochų albumų struktūras (dainų/skyrių ilgius, jų kiekius), jie stipriai skirtųsi tarpusavyje.

Visa laimė, pirmieji bandymai perskaityti pasaką, akomponuojant originaliais to meto instrumentais, nepavyko, t. y. nesigavo, kas būtų nutikę prieš tris tūkstančius metų. Tam greičiausiai sutrukdė tekstuose esančių nežinomų terminų netikslus ar net klaidingas interpretavimas, bei pasakos vertimas į lietuvių kalbą šiek tiek mažiau primityvia stilistine forma, negu originalas. Vėliau paaiškėjo, kad vienoje lentelėje buvo ne pasaka, o instrukcija, kam ir kokias jas sekti. Vienas žmogus jokiu būdu negali būti visos pasakos skaitovas. Bent vieną skyrių turi pabaigti kažkas kitas. Taip pat ir šalia esantys muzikantai turi keistis, nes pasekmės gali būti nepataisomos. Dažniausiai pasakos buvo naudojamos kankinimams. Sugautas priešas ar vagis, po nepertraukiamo klausymosi visą naktį, galiausiai pats sau pradurdavo ausies būgnelius specialiai tam skirtu žuvies kaulu, kad neišprotėtų. Jei nespėdavo – išprotėdavo, o tokių likimas – atskirtis ir mirtis. Arba užtekdavo perskaityti vieną pasaką „purvinai“ nėščiai moteriai ir ši taip sunegaluodavo, jog kūdikis įsčiose žūdavo. Jei vaisius pakankamai jaunas, įvykdavo persileidimas. Jei ne – abiem galas. Arba, neperlenkiant lazdos, ugdydavo gentainių nuožmumą, bebaimiškumą. Visi jaunuoliai, prieš tapdami vyrais, turėjo pereiti pasakos ritualą. Tik retas iš pirmo karto ištverdavo iki galo, neapsidirbęs ir nepabėgęs.

Tai pirma glausta informacija apie unikalų radinį. Detalios ataskaitos ir demonstracinio albumo dar teks palaukti. Tuo tarpu pateikiame tik būsimo vienos pasakos albumo tekstą, dar ne galutinai suredaguotą, kuris, atskirai be muzikinio fono, yra nepavojingas. Bet tai – kiekvieno asmeninė rizika, nes ilgalaikėje perspektyvoje pasekmės nežinomos. Šis eksperimentas kol kas vykdomas tik du mėnesius.

 
                      „TRYS BROLIAI“ (demo)

1.  Intro

Visais amžiais mūsų pasaulį valdė trys jėgos: žmogus ir požemiuose tūnantys blogis bei gėris. Žmonės blogį vadino mirtimi arba Myriu, o gėrį – gyvybe arba Gyviu. Ilgą laiką tarp šių jėgų buvo nusistovėjusi pusiausvyra. Bet kartą Myris požemiuose pradėjo plisti it maras ir net išlindo į žemės paviršių. Gyvis sunyko, o žmonės vis dažniau kentėjo, nežinodami kodėl. Ir nesimatė tam galo.

Nuo neatmenamų laikų pasaulio centre stūksojo milžiniškas miestas Tritonas aptvertas aukšta siena. Visi kiti miestai buvo mažesni ir tolstant į pasaulio kraštą jie pasitaikydavo vis rečiau. O dar toliau – pavieniai kaimai, vienkiemiai ir žmogaus nevaikščiotos gūdžios girios. Vienoje vietoje arčiau pasaulio krašto plytėjo šulinio karalystė. Tai bekraštė smėlio dykuma, kurios centre iš po žemių lindo aštrios uolos sudarydamos neaukštą kalvą. O tos kalvos centre į dangų, kur akis neužmatė, stiebėsi kelių sieksnių skersmens akmeninis šulinys. Iš jo į šonus styrojo aštrūs mediniai smaigaliai. Žmonės kalbėjo, jog kažkur aukštai šulinys užsibaigdavo, ir, jei pažvelgti pro jį žemyn, būtų galima pamatyti skaisčią vandens žydrynę. Šulinys – Gyvio kelias į pasaulį.

Negiliai po žeme gulė nesibaigianti tamsiai ruda plynė, per kurią visomis kryptimis raizgėsi juoda šalta Mirties upė. Jos vandenyse Myrio sielininkai, įbridę iki pusės, plukdė žmonių lavonus. Sielininkų darbas buvo lipti į krantą, kišti ilgas rankas į žemę virš galvų, raustis į ją, ieškoti kapuose palaidotų negyvėlių, griebti juos ir tempti atgal į upę, bei plukdyti pasroviui iki pat žiočių, kur buvo Gyvio valdos. Upė įtekėjo į žydrą šiltą vandenyną. Žiotyse vienvietėse valtelėse plaukiojo Gyvio upiniai, kurie mediniais kabliais smeigdavo atplukdytus lavonus ir gabendavo juos iki netoliese plūduriavusių plaustų. Ten sumesdavo vieną ar kelis negyvėlius ir uždegdavo išvalymo ugnimi, skleidžiančia baltus dūmus. Per kelias valandas kūnų nelikdavo, nuo jų išlaisvintos sielos sklęsdavo vandenyno paviršiumi iki Gyvio šulinio ir kildavo į viršų, į pasaulį, naujam gyvenimui.

Toks buvo nenutrūkstamas mirties ir gyvybės ciklas.

Tačiau žmogaus išdavystė sujaukė nusistovėjusią tvarką, ir... Sielininkams žemės sluoksnis virš galvų nustojo būti kliūtimi. Dabar naktimis jie jau išlįsdavo į žmonių pasaulį ir griebdavo bet kurį miegantį, bei temdavo atgal į požemius. Sielininkai užėmė upės žiotis, išstumdami upinius į plačius vandenis. Ten pastarieji nespėdavo išgaudyti visų į vandenyną įtekančių lavonų. Neišvaduotos sielos kartu su savo išbrinkusiais, pūvančiais kūnais kildavo šuliniu į viršų. Todėl kai kur iš dangaus kartu su lietaus lašais krisdavo ir numirėliai. Negana to, Myris kasmet naktį sudegindavo vieną miestą ar kaimą, iš kurio iki tol mažiausiai pavykdavo pasiglemžti žmonių. Gyvis buvo bejėgis tai sustabdyti. Žmogus išdavė Gyvį, žmogui ir taisyti savo klaidą.

Ilgainiui žmonės pažino negandą, išmoko jos vengti. Pasaulis pasikeitė. Žemės paviršius tapo negyvenamas užslinkus tamsai, nes juo klaidžiojo kraupūs, tamsesni už tamsą šešėliai plačiai išskėstomis rankomis. Žmonės pradėjo statyti namus ant aukštų medinių polių ar tiesiog įsirengdavo pašiūres tvirtose medžių šakose. Akmeninių, molinių namų neliko, tik mediniai. Žinojo, sielininkai lipdavo aukštyn akmenų sienomis, įvairiais laiptais, lįsdavo kiaurai sienas, duris. Niekas negelbėjo, užmigti buvo saugu tik antrame aukšte su į vidų įtrauktomis kopėčiomis, kur niekas negalėjo užsikabaroti. O kad apsaugotų savo miestus ar kaimus, gyventojai senius ir sunkius ligonius nakčiai palikdavo prirakintus grandinėmis kur nors girioje prie nuvirtusių medžių. Laikydavo juos ten parą, dvi, dienomis neleisdavo miegoti, kol galiausiai miegas pakirsdavo tamsoje. Ryte nelaimėliai būdavo dingę su visais rūbais ir grandinėmis. Myrio ugnis nepaliesdavo tų vietų, kur jam gausiai aukodavo.

Ir tik didingas miestas Tritonas liko globojamas Gyvio. Ten nei gaisrai kildavo, nei sielininkai lįsdavo iš po žemių naktimis. Tačiau gyventojų skaičius jame niekaip neaugo, visi norintys negalėjo apsigyventi. Jei kas gimdavo ar pakliūdavo į vidų, tą pačią naktį kas nors kitas mirdavo. Todėl miesto aukštas sienas ir masyvius ąžuolo vartus saugojo stiprūs ginkluoti sargybiniai. Vos prašvitus prie miesto vartų susirinkdavo triukšminga, besistumdanti minia. Ir laukdavo ar kas nebus miręs per naktį, ir ar neišneš jo į šalia esančias kapines laidoti. Mirusiojo artimieji tą pačią dieną turėdavo pasirinkti vieną žmogų iš minios, ką įleisti į miestą. Dažniausiai patekdavo tas, kas pasiūlydavo didžiausius turtus.

Maža to, Myris iš savęs numarino sūnų Prievaizdą bei dukrą Vydragą ir pasiuntė juos į pasaulį, kad viliotų žmones į nelygią, pražūtingą kovą. Iš tikro, nebuvo jokios kovos, tik klasta. Vydraga visada rinkdavosi šeimą, kur buvo du ar daugiau brolių. Jiems priburdavo apie geresnį pasaulį kitoje požemio pusėje, į kurį galima patekti iš šulinio karalystės. Pripasakodavo, kad šis kupinas baisybių pasaulis ir anas kitas taikus pasaulis tarsi stiklu atskirti. Ir tas stiklas – požemių karalystė. Tereikia būti drąsiam ir tvirtam, užlipti iki šulinio viršaus, šokti į jį, požemio karalystėje nugalėti Prievaizdą, o tada jau – laisvė. Ir visą savo šeimą galės pasiimti kartu. O kad laimėtų kovą, pažadėjo broliui užburtą kalaviją. Tas, kuris patikėdavo, iškeliaudavo į ilgą kelionę, pasiekdavo Gyvio šulinį, kopdavo jo mediniais spygliais aukštyn. Tik niekas nepasiekdavo viršūnės. Ir visada pradingus vienam broliui, pas likusį po kelių dienų apsilankydavo Prievaizdas ir papasakodavo apie dingusio brolio likimą, bei perduodavo prašymą gelbėti jo sielą. Paprastai broliai patraukdavo prie šulinio. Būdavo rasdavo ten ant uolų kalvos iš aukštai kritusį, išdarkytą kūną. Aplinkui boluodavo skeletai, pūdavo ir daugiau lavonų, kurių niekas nesiteikė pasiimti. Dažnas atėjęs nerasdavo savo brolio tarp mirusių. Tuomet manydavo, kad tas sėkmingai pasiekė šulinio viršūnę. Nuvargęs, ten pat ant kalvos galėdavo pernakvoti, nes sielininkai prie šulinio retai artindavosi. Ryte atgavęs jėgas brolis galėjo kopti šuliniu aukštyn arba grįžti atgal pas savus ir papasakoti viską, ką matė. Tik nedaugelis pasirinkdavo kelią namo.

2.  Trys broliai

Anais tamsos baimės laikais miestelyje Bhunonas gyveno trys broliai.
Vyriausias vardu Vyra buvo tikras nutrūktgalvis, pasižymėjo drąsa ir stiprybe. Jis turėjo du stuburus suaugusius vienas ant kito. Pirmasis stuburas per giliai įsirėžęs į stemplę trukdė kalbėti. Antrasis stirksojo visais savo baltais slanksteliais iškilęs virš nugaros.
Vidurinysis vardu Vidu buvo išmintingas ir lėto būdo. Jis neturėjo kairės akies. Dar vaikystėje toje vietoje žandas buvo susiūtas su antakiu ir seniausiai suaugęs. Taip pat kairėje pusėje neturėjo šonkaulių ir plaučio. Toje vietoje oda it skarmalas plaikstėsi.
Jauniausias vardu Vaju buvo kvailelis ir bailys. Bet jis galvojo esąs drąsus kaip Vyra ir protingas kaip Vidu. Jis sugalvojo įamžinti visų trijų brolystę ant jų pačių kaulų. Vyrai ir Vidu tai atrodė bereikalinga, bet jie nusileido. Visi nusiskuto nuo abiejų nykščių mėsas iki pat pirštakaulių, ant kurių išraižė po raidę „V“.

Vieną naktį Myris pavertė žarijomis žemę po Bhunonu. Užsiliepsnojo mediniai namų poliai, o po to ir patys namai. Kai didžioji dalis gyventojų jau smilko juoda anglimi, žemė atvėso, Myris atsitraukė. Atskubėjęs Gyvio lietus užgesino likusias liepsnas. Ryte prie namo nuodėgulių krūvos stovėjo trys broliai. Patys nesuprato, kaip išgyveno. Gal kad tą naktį miegojo ant stogo. O štai jų tėvai sudegė name, nebuvo ką laidoti. Tik jautėsi čežėjimas iš po žemių – sielininkai rausėsi artyn, kad susirinktų, kas liko iš palaikų. Saujelė išgyvenusių miestelėnų nedelsdama išsiskirstė kas sau, nes iki artimiausių gyvenviečių tolimas kelias grasino miegu. Patraukė ir trijulė į pietus link Tritono, siauru keliu per lygumą, kur aplink joks medis neaugo. Žinojo, žingsniuoti reikės mažiausiai tris paras, kol pasieks saugią vietą.

Antros dienos vakarą Vidu ir Vaju jau merkė bluostą ir vos vilko kojas, kol parkrito leisgyviai. Vyra taupydamas žodžius sunkiai pasakė:
– Aš nešt. Bet jei jūs užmigt, sielininkai nukrapštyt nuo kupros.
– Nešk mus, – pasakė Vidu. – Mes iki tamsos dar pamiegosime valandėlę kitą, o tada vėl galėsime eiti.
– Kitos išeities nėra, – pasakė Vaju.
Vos Vyra užsimetė brolius ant pečių it grūdų maišus, šie bemat užmigo. Visiškai sutemus Vyra negailestingai nutėškė juos ant žemės.
– Kelkit!

Bet tie drybsojo nė nekrusteldami. Vyra atsidusęs pačiupo brolius ir patraukė toliau. Vidurnaktį, kai jau tako nesimatė, pasigirdo pirmi krebždesiai. Vyra paspartino žingsnį. Krebždesiai atsiliko. Jau galvojo, kad paspruko, bet toli už nugaros, kažkur iš po žemių išgirdo pratisą duslų džeržgimą. Tai supykęs sielininkas trupino nagais pakeliui pasitaikančius akmenis. Kelios akimirkos, ir jis jau čia pat. Atsisukęs Vyra net tamsoje išvydo aklinai juodus iš tako kyšančius laibų rankų, su ilgėliausiais pasiutusiai greitai judančiais pirštais, kontūrus. Tada Vyra staiga sustojo. Likus trims žingsniams iki jo, sustingo ir sielininkas. Daugiau nesiartino, tik lėtai pradėjo lįsti į paviršių. Brolis žinojo, kad pabaisa jo nelies, nes jis nemiegojo. Sielininkui reikėjo Vidu su Vajumi. Nuvargęs Vyra laukė, bandė atgauti kvapą. Rodėsi, stebeilijosi tiesiai į nematomas akis priešais jį lingavusiam siluetui. Vos tik spėjo pagalvoti, kodėl šis nesiartino, kai už nugaros išgirdo jau gerai pažįstamą šnaresį – į paviršių stiebėsi dar kelios rankos. Jį supo. Ir tada Vyra pirmą kartą išsigando. Tai suteikė jam naujų jėgų. Tvirtai suspaudęs brolius liuoktelėjo per nagų raizgalynę ir pasileido toliau. Sielininkai iš paskos. Patys jie neskleidė jokio garso, tik girdėjosi jų kūnų rausiamos žemės, byrantys akmenys, pirštų it kardų skrodžiamas oras. Gaudynės tęsėsi neilgai. Ant pečių besikratantys broliai pagaliau atkuto ir pradėjo rėkti. Sielininkai bemat atsiliko. Vidu ir Vaju persigandę, kad nenudribtų, kone visomis keturiomis laikėsi įsikibę į antrąjį brolio stuburkaulį ir prašėsi nuleidžiami ant žemės. Bet Vyra dar visą varstą bėgo, kol neišvydo toli tamsoje mirguliuojant šviesas. Tik tada sustojo.

Broliai prisiartino prie dviaukštės trobos stūksančios ant nupjauto stambaus ąžuolo kamieno. Iš kelių angų sienose sklido gelsva šviesa. Aišku, naktį jokių laiptų ar kopėčių nesimatė. Vidu sušuko užvertęs galvą:
– Trys keliauninkai nieko neprašo, tik vienos nakvynės aukštai!
Tyla. Sušuko dar kartą:
– Likę žemai ryto nesulauksime. Mūsų tikslas – Tritonas. Jei pakliūsime į miestą, užtarsime žodį už jus.
Tyla. Vėl Vidu žiojosi kažką sakyti, bet Vyra uždėjo ranką broliui ant peties ir nieko nesakęs spyrė iš visų jėgų į medžio kamieną, kad net šapai ir skiedros pabiro nuo trobos sienų. Ilgai laukti nereikėjo. Grindyse pakilo dangtis, ir žemyn nusileido medinės kopėčios.

Pirmame aukšte šviesą skleidė molinė lempa su žuvų taukais. Čia pat ant grindų mėtėsi apgraužti žuvų skeletai, pelekai, žvynai. Viename kampe ant šiaudų sėdėjo visiškai nuogas susiraukšlėjęs senis. Abiejose rankoje laikė kaulines šukas, kuriomis braukė sau per pilvą. Toje vietoje oda buvo nudraskyta iki kraujų.

Vyra įtraukė kopėčias ir paguldė prie sienos. Visą tą laiką senis tylėjo. Vaju paklausė:
– Ar be tavęs dar kas gyvena namuose?
Senis aplaižęs abi šukas atsakė klausimu:
– Ar tai, kas negyva, gali gyventi?
Vaju kitaip paklausė:
– Ar be tavęs dar kas yra namuose?
Senis išsišiepė:
– Apsidairyk, kiek daug visko yra.
Čia įsiterpė Vidu rodydamas į tamsią angą lubose, iš kur kabojo virvinės kopėčios:
– Mes pernakvosime ten antrame aukšte. Kaip jau sakiau, Tritone užtarsime žodį už tave.
Senis linktelėjo:
– Jei jau neturite nė sudilusio skatiko...

Antrame aukšte voliojosi keli šiaudiniai gultai. Broliams senis nekėlė pasitikėjimo, tad nusprendė, kad Vaju pirmasis saugos angą grindyse. O kai jau daugiau nepajėgs būdrauti, lai pažadina Vidu. Tačiau Vaju ilgai netvėrė, net brolį pamiršo pažadinti.

Apačioje likęs senis vis dar draskė sau pilvą. Išgirdęs krebždesį, pakėlė dangtį. Po namu stovėjo Vydraga aukštai iškėlusi pintinę pilną šviežių žuvų. Senis nuleido kopėčias ir atsisėdo į savo vietą. Užlipusi Vydraga padėjo žuvis šalia senio. Tas bijojo galvą pakelti, pažvelgti. Nors Vydragos kūno anei akių nesimatė – ją visą dengė sluoksnis zujančių skruzdėlių. Jai atsiklaupus, smaugtapilvės nuslinko nuo veido. Pasirodė kaukolė aptraukta pilka oda, tamsios didelės akys. Lūpų nebuvo, tik ilgi juodi dantys kiurksojo panosėje. Iškišusi dvišakį it gyvatės liežuvį, nulaižė kraują nuo senio pilvo. Tuomet, radusi labiausiai pažeistą vietą, visą liežuvį sukišo į žarnas. Seniui neskaudėjo, jis tik pasipurtė kelis kartus ir neteko sąmonės. Ištraukus dvišakį, pro atsivėrusią ertmę vidun įropojo trys skruzdės ir ten pasiliko.

Niekieno netrukdoma Vydraga užsikabarojo pas brolius. Pradžioje pasirinko jauniausią Vajų. Vos tik prigulė šalia, visos smaugtapilvės nuslinko šalin apnuogindamos Vydragos negyvą kaulėtą kūną. Ji apsivijo Vajų vėsiomis rankomis ir kojomis, prisiglaudė ir sušnabždėjo į ausį. Šis iškart išsprogino pastėrusias akis negalėdamas pajudėti.

– Išrinktasai, klausykis. Tu sužinosi, kodėl pasaulis žūsta, kodėl Myris viešpatauja. Tai žmogaus kaltė. Kartą, labai seniai trys gobšūs broliai nusprendė pražudyti savo tėvus, kad gautų jų žemes ir turtus. Bet ir to buvo maža. Sumetę gimdytojų kūnus perpjautomis gerklėmis į duobę, du broliai pačiupo jauniausią ir jį gyvą įstūmė ten pat, ir užkasė. Naktį iš po žemių atsirausę sielininkai nežinojo, kad kape vienas dar gyvas, ir nusitempė jį prie Mirties upės. Gyvis supyko, nes gyvam kūnui su siela nevalia būti požemyje. Žmogų tučtuojau reikėjo numarinti. Bet Myris pažadėjo jauniausiam broliui amžiną gyvenimą, jei šis sutiks grįžti į žemę ir kas naktį ką nors palaidoti gyvą. Brolis sutiko ir kruopščiai laikėsi duoto pažado, kitaip sekančią dieną netektų gyvybės. Savo brolius surištus ir besispardančius palaidojo pirmuosius. Jis nežinojo, kad kiekvieną kartą sielininkas nusitempdamas gyvą žmogų iš kapo į požemius, įgaudavo galią nevaržomas kiaurai žemes išlįsti į paviršių ir čiupti ne tik negyvėlius, bet ir miegančius. Tada Myris deginti miestus pradėjo, kad daugiau peno turėtų. Ir, atrodė, nebus tam galo. Kol galiausiai Gyvis pagrasino susinaikinti, jei dar bent vienas gyvas žmogus pateks į požemio karalystę. O susinaikindamas jis sunaikintų ir pasaulį kartu su Myriu. Nieko neliktų. Myris to nenorėjo. Jam užteko ir turimų sielininkų su naujomis galiomis. Myris pasikvietė brolį ir padarė jį savo Prievaizdu, prieš tai numarinęs jo sielą, kuri pavirto į Vydragą. Tada ir pasipylė sielininkai iš požemių į pasaulį. Jie naktimis čiumpa miegančius žmones, tempiasį į žemę, ten uždusina, ir jau negyvėlius pasiima į požemį. Ir nebus tam galo, kol tu, Išrinktasai, nenužudysi to išdaviko brolio – Prievaizdo. Todėl eik prie šulinio, kur rasi kalaviją. Imk jį ir drąsiai šok į šulinį. Požemyje nukirsdink Prievaizdą, ir Myris daugiau negalės įkelti kojos pas žmones. O tu pateksi į geresnį pasaulį kitoj požemio pusėj. Ir savo brolius galėsi ten nusivesti. Tu būsi didvyris. O dabar ilsėkis.

Tai pasakiusi perbraukė šiurkščiu liežuviu žmogui per akis, ir šis paniro į sapną. Tada Vydraga atsigulė prie Vidu ir tą patį papasakojo. Tik šį kartą pasakojime gyvas buvo užkastas vidurinysis brolis ir vėliau virto Prievaizdu. Galiausiai ir Vyra išklausė pasakojimą, kur Prievaizdu virto vyriausias brolis. Baigusi užkalbėjimą, ji nusileido pas senį. Priklaupė ir, prie pat jo akių prikišusi smaugtapilvėmis aptekusią galvą, piktai iškošė:
– Juk žinai – per naktį tik vienas brolis turi nakvoti. Tik taip jį galime pasiimti.
Pasiaiškinimų Vydragai nereikėjo. Ji išlipo iš namo ir dingo naktyje.

Ryte pabudę broliai puolė pasakoti, kas jiems nutiko. Vyra ir Vidu sakė, kad tai sapnas ir apgaulė, o Vaju jais netikėjo.
– Jūs bijote pažvelgti tiesai į akis, nes bijote dėl savo kailio, – Vaju mėgino atrodyti drąsus. – O aš nebijau. Aš eisiu ir nugalėsiu Prievaizdą, ir visus išgelbėsiu.
Vidu atkirto:
– Nesvarbu, tai buvo sapnas ar tikrovė – kvaila tikėti Vydraga, kuri kviečia kovoti prieš blogį, prieš ją pačią. Dar ir kalaviją liepia imti. Tai pinklės. Tu žūsi, kaip ir visi šulinio karalystėj.
Vaju nenusileido:
– Ne visi. Kai kas negrįžta, dingsta šulinyje, vadinasi patenka į tą kitą geresnį pasaulį.
– Tai kodėl jie savo giminių ten nepa...
– Eiti, – Vyra nutraukė brolių ginčą, kad negaišti laiko, nes dar laukė ilgas kelias.
Išeidami jie padėkojo keistam seniui, kuris, atrodė, jų net nepastebėjo, tik sėdėjo savo kampe ir čiulpė jau pusiau apgraužtą žuvį.

Broliai pusdienį keliavo nunarinę galvas. Takas praplatėjo, abiejose jo pusėse stirksojo neaukšti spygliuoti brūzgynai. Vaju vis dar zirzė norintis sukti link šulinio karalystės. Vidu neiškentė:
– Tai suk į rytus, jei toks drąsus. Arba patylėk.
Vaju nepatenkintas leptelėjo:
– Kai tik bus posūkis.

Ir tikrai, netrukus broliai priėjo kelio išsišakojimą trimis kryptimis. Šalia stūksojo sudžiūvęs medis išraižytais rašmenimis ant kamieno. Skaityti mokėjo tik Vidu.
– Tas pats įspėjimas, kaip ir prie kiekvieno išsišakojimo, – tarė jis perskaitęs. – Jei broliai eis tuo pačiu keliu, vyriausias mirs.
Vyra paklausė:
– Eiti?
– Ne, negalime kartu. Reikia išsiskirti. Šį kelią Myris užkeikė. Ne vienas yra kritęs negyvas, nepaklausęs įspėjimo, – paaiškino Vidu.
Vaju nudžiugo:
– Pagaliau! Aš eisiu į rytus. Ten – šulinio karalystė. Įrodysiu, kad nesu bailys.
Vyra pasakė:
– Pasaulio kraštas. Tritonas nepriimt.
Vidu linktelėjo suprasdamas:
– Vaju, štai čia ir yra tavo žygdarbis, nes renkiesi pražūtingą kelią taip mus išgelbėdamas. Vyra, tavęs laukia ne ką mažiau pavojingas kelias į negyvenamą pasaulio kraštą, kur mažai kas buvęs. Tu vargiai pakliūtumei į Tritoną, nes ten sargybiniai tokie pat tvirti, ir bet kas panašios jėgos jiems nereikalingas. Tad Tritonas belieka man. Aš kažką sugalvosiu.

Prieš pasukdami skirtingomis kryptimis, broliai susitarė susitikti Bhunone, prie savo sudegusių namų lygiai po penkių metų.

3.  Outro

Praėjo penkeri metai. Krūmais ir kreivais laibais beržais sužėlusioje negyvenamoje plynėje pasirodė tik Vyra ir Vidu. Laukė jauniausio brolio iki vakaro, bet šis taip ir nepasirodė. Iš po gaisro išlikusių sveikų ir dar nespėjusių supūti namų rastų broliai surentė aukštą pakylą, kurioje saugiai praleido naktį. Broliai pasidalino savo praėjusių metų istorijomis.

Tuomet Vyrai pavyko pasiekti pasaulio kraštą. Ten stūksojo gūdūs bekraščiai žmonių negyvenami miškai. Keliavo jais tuziną dienų, kol pagaliau užėjo vieną trobelę stovinčią tiesiai ant žemės, o ne aukštai iškeltą. Viduje buvo tvarkinga, sudėtos maisto atsargos, vanduo puodynėje gaivus, tik šeimininkų nesimatė. Kiek tolėliau nuklydęs siauru takeliu, aptiko pakaruoklį ant šakos. Iš žvėrių apgraužtų kojų dar varvėjo kraujas. Stipinkauliai, siūbuojami vėjo, daužėsi į šalia stovintį medinį kryžių, styrantį iš neseniai supilto kapo. Vyra puolė jį atkasinėti plikom rankom ir netrukus rado du kūnus suvyniotus į drobę. Išvyniojęs pamatė moterį ir mergaitę, kurių kaklus žnyplėmis kramsnojo didelės smaugtapilvės. Vyra jas atgal užkasė, prieš tai šalia paguldęs pakaruoklį, ir tą naktį liko nakvoti medyje. Ryte vėl atkasęs kapą rado visus tris lavonus, tik kūnai buvo dar labiau sudarkyti. Brolis suprato, kad sielininkai ten nesilankydavo, ir pasiliko gyventi trobelėje.

O Vidu pavyko pasiekti Tritoną. Prie vartų grūdosi gausybė žmonių susirinkusių iš artimiausių apylinkių. Visi tik ir laukė, kada prasivers vartai ir kažką išneš laidoti. Didžiuliame mieste mirdavo po kelis į dieną. Bet tik į vakarą, kai jau pusė minios išsivaikščiojo į saugias vietas, prasivėrė vartai ir pro juos išslinko ilga procesija. Priekyje keturi vyrai nešė į drobę susuktą numirėlį. Žmonės puolė maldauti ir siūlyti įvairias gėrybes, kad juos pasiimtų į miestą vietoj jo. Artimieji greitai apsisprendė, nes kažkas pasiūlė tris mažas bronzines plokšteles ir net dvi sidabrines. Tačiau arčiau prasibrovęs Vidu pasakė, kad duos daugiau. Iš pradžių juo nepatikėjo – per daug apdriskęs atrodė, kaip vargeta, ir nieko neturėjo rankose. Brolis paprašė peilio ir juo giliai prasipjovė veido odą, kur buvo randas vietoj kairės akies. Gausiai pasipylė kraujas. Vidu įkišo į žaizdą du pirštus ir kiek pasikrapštęs akiduobėje ištraukė lazdyno riešuto dydžio aukso gabaliuką, kuris buvo daug vertingesnis už tas penkias plokšteles.
Patekęs į Tritoną, jis pasislėpė tarpuvartėje, kur niekas nematė, ir dar kartą susikišo pirštus į akiduobę. Šį kartą ilgiau ir giliau grabaliojo, lietė sau smegenis. Galiausiai iškrapštė graikinio riešuto dydžio aukso gabalą. Tai buvo neišpasakytas turtas, kurį tėvas kažkada rado ir taip nusprendė paslėpti protingiausio sūnaus galvoje – juodai dienai. Apie auksą papasakojo, tik kai Vidu tapo vyru.
Tritone jis nusipirko didelį namą ir susirado moterį, kuri kas metus jam gimdė po vaiką.

Ryte Vidu pasakė broliui:
– Vyra, brolio nesulauksime. Metas eiti. Aš turiu namus Tritone, tu – pasaulio pakraštyje. Bet aš tau siūlau eiti su manimi ir gyventi mano namuose. Tritone geriau nei pas tave. Parūpinsiu tau sargybinio vietą.
Vyra nustebo:
– Tritonas uždarytas. Tritone mirties reik.
Vidu pasakė:
– Nesijaudink, turiu keturis vaikus. Vieną numarinsiu, tu užimsi jo vietą.
Tada Vyra paklausė:
– Kelias?
Vidu atsakė:
– Nuo išsišakojimo link Tritono užkeiktu keliu reikia eiti tris paras. Aš eisiu pirmas. Tu liksi pas senį su žuvies kaulais. Ir tik po trijų parų seksi paskui, kai manęs jau nebus tame kelyje, todėl nepražūsi. Bet tokių kelių iki miesto tuzinas. Dabar žinau, kiek trunka kiekvieną jų pereiti. Visus juos taip ir įveiksime.
Vyra sutiko.

Šį kartą sparčiau žingsniavo ir lengviau pasiekė dviaukštę trobą. Senis vėl nenorėjo gražiuoju įleisti, bet po Vyros spyrio į ąžuolo kamieną, dangtis trobos grindyse prasivėrė. Senis sėdėjo tame pačiame kampe ant šiaudų, tačiau dabar nešukavo pilvo žuvies šukomis. Nes pilvo nebuvo likę, tik kažkokie skutai, pro kuriuos sunkėsi kraujas, matėsi pulsuojančios žarnos. Vienoje rankoje jis laikė sprindžio dydžio žuvies kaulo adatą ir siuvo sau prie šono šeriuotą šerno nugaros odos lopą. Senis ketino pasidaryti sau naują pilvą, kurį galėtų toliau krapštyti. Broliai tylėdami stebeilijosi, kaip šis kančios perkreiptu veidu darbuojasi.

– Ne laiku. Neprašyti, – sušvokštė senis. – Dar ir keltis, kad jus įleisti. Ko reikia?
– To pačio, – Atsakė Vidu. – Nakvynės. Buvome čia prieš penkis metus.
Senis įdėmiau nužvelgė juodu ir tarė:
– A, dabar pamenu. Jūsų buvo trys broliai. Dabar du. Vadinasi, bus ir vienas.
Vidu nustebo:
– Mes tada nesakėme, kad esame broliai. Tu kažką žinai. Gal trečią brolį, Vajų, matei?
– O kaipgi nematysi, – piktai išsišiepė senis. – Bet ir vėl nematau skatikų. Mat gi, nakvynės jiems reikia, brolio reikia.
Vidu išsitraukė penkis pinigus ir nusviedė tam po kojomis.
– Čia ir už aną kartą. Klok, ką žinai.
Senis kiek pagalvojo, po to tarė:
– Kai išėjote, jis grįžo po dviejų parų tirtėdamas iš siaubo...

Tuomet prieš penkis metus broliams išsiskyrus, Vaju pasiryžimas pasiekti šulinio karalystę blėso su kiekvienu žingsniu. Jis vis labiau savęs nekentė, jog yra toks bailys. Likęs vienas, užėjus tamsai, krūpčiojo nuo kiekvieno šnaresio, kol galiausiai neištvėrė ir apsisukęs pasileido bėgti atgal. Kad tik pasiekti tą trobą, gyvens ten kad ir penkis metus, iki broliai sugrįš, gyvens kad ir su tuo šlykščiu seniu. Šiaip ne taip jam pavyko, o ir senis įsileido nedvejodamas. Bet nebuvo broliui ramybės. Vos tik jis pakilo į antrą aukštą, prieš jį iš nakties pilkumos išdygo aukštas aklinai juodas žmogaus su keturiomis rankomis siluetas. Vaju iškart suprato, jog tai – Mirties Prievaizdas. Brolis tirtėjo iš siaubo, net rėkt negalėjo, tik nesustodamas kaleno dantimis. Prievaizdas ramiu, dusliu balsu negarsiai tarė, kas buvo dar kraupiau:
– Tu esi pakviestas ir įtikintas. Bet neatėjai. Tuomet aš ateinu pas tave, – jis ištiesė vieną ranką, kurioje gulėjo dviejų colių ilgio raižytas stambus akmeninis strypas. – Imk šį totemo kotą. Tai ateities džedajų kardas. Paspausk tą mygtuką ir išlįs mėlynas lazeris, su kuriuo mane lengvai perkirsi, kaip obuolį su kirstuku.
Vaju lyg paklusnus bevalis vergas lėtai paėmė sunkų akmenį į kairę ranką, kurios kumštis bemat tvirtai susispaudė. Prievaizdui to tik ir tereikėjo. Jis pasakė:
– Žodžiams gali nepaklusti. Bet dabar tu palietei akmenį iš Myrio požemių pasaulio, ir tik ten dabar tau vienintelis kelias.
Tai taręs Prievaizdo juodas siluetas išsisklaidė tamsoje. Vaju liko tirtėdamas stovėti su akmeniu rankoje. Po kelių akimirkų staigiai pabandė jį išmesti, bet pirštai nė nekrustelėjo, kumštis liko tvirtai suspaustas. Vaju pradėjo pašėlusiai kratyti kairę ranką, su dešine mėgino ištraukti akmenį, bet nepavyko. Prievaizdas jį apgavo. Vajų apėmė klaiki panika, jis rėkė, blaškėsi, net išvirto pas senį į pirmą aukštą. Šis tik krapštėsi pilvą ir, rodėsi, nekreipė dėmesio. Kiek aprimęs brolis dar didesniam siaubui suvokė, kad turės eiti į šulinio karalystę. Baimė nepaklusti Prievaizdui buvo dar didesnė.
Ir Vaju išėjo. Vėl traukė keliu šulinio kryptimi ir jame be perstojo grūmėsi dvi baimės: baimė dar kartą išvysti Prievaizdą ir baimė jam nepaklusti.
Toli nespėjęs nukeliauti, Vaju sugalvojo pats apgausiąs Prievaizdą. Jis sukaupęs visą drąsą vėl grįžo pas senį į trobą ir, pačiupęs kietą žuvies stuburą smailais kauliukais, pradėjo sau pjauti kairės rankos riešą. Vaju klykė iš skausmo ir vis kartojo:
– Aš atsikratysiu tavo dovanos! Neisiu pas tave!
Brolis porą valandų traukiojo rankos sausgysles, suko sąnarius, tempė kaulus, kol pagaliau kumštis spaudžiantis akmenį liko gulėti atskirai kraujo baloje. Vaju skuduru apsimuturiavęs nukramsnotą galūnę, nušliaužė į kampą ir ilgai verkė bei dejavo kančioje. Vos tik jis vakare patraukė link guolio, prieš jį vėl išdygo Prievaizdas. Šį kartą Vaju išsigando mažiau, bet vis tiek susigūžė tartum lauktų smūgio už nepaklusnumą. Prievaizdas piktai tarė:
– Kvailas žmogus. Nesipriešink, ateik pas mane ir kaukis. Imk.
Vienoje jo rankų pasirodė toks pat akmeninis strypas. Vaju greitai papurtė galvą į šalis.
– Imk! – užriko Prievaizdas, kad net sienos suvirpėjo.
Vaju palūžo, lėtai ištiesė sveikąją ranką, prie kurios akmuo iškart prilipo. Jis dar pamėgino atgniaužti kumštį, bet suprato, kad nepavyks. Apsidairė. Prievaizdas jau buvo dingęs. Brolis parvirto į šiaudų guolį ir užmigo.
Ryte Vaju paprašė senio, kad nupjautų jam kitą plaštaką, bet tas nesutiko. Tuomet jam neliko nieko kito, kaip tik keliauti į šulinio karalystę. Baimė nepaklusti Prievaizdui buvo didesnė.
Ir jis keliavo, ir miegojo ant žemės, kur papuola, ir sielininkai jo nelietė. Vydragos žadėto kalavijo taip ir nerado. Šulinio papėdėje ant aštrių uolų trūnijo kažkada iš aukštai kritusių žmonių palaikai, sklido vimdanti smarvė, zujo musės. Vaju sunkiai ir lėtai pradėjo lipti aštriais medkočiais styrančiais iš šulinio. Jis daugiau negalėjo kęsti skausmo ir baimės, jam viskas tapo neįdomu. Jis tik norėjo greičiau numirti.
Vaju aukštai nesikabarojo. Pažiūrėjo žemyn į uolas – tiek užteks galui gauti – ir atsispyrė. Jis gerai pajuto ir suvokė momentą, kai jo kaukolė sukiužo atsitrenkusi į akmenį, tarsi akimirka išsitempė laike. Ir dar suprato du dalykus: jo kūnas jau mirė, bet jame siela toliau gyveno. Ir jis vėl išsigando. Šį kartą, kad taip ir liks čia gulėti supūti, būdamas sąmoningas. Metų metus kentės, kaip ir kitos sielos įkalintos kūnuose, skeletuose išmėtytuose aplink šulinį. Nebent ateis broliai ir jį palaidos. Bet vos Vaju taip pagalvojo, jo dar nespėję ataušti palaikai pradėjo grimzti į žemę. Jį tempėsi žemyn pats Prievaizdas.
– Būsi sielininku, – pasakė jis. – Jie irgi turi savo amžių. Tu pakeisi vieną iš jų ir perimsi jo galias. Ir taip pat dirbsi savo amžių. Nebent paprašysi, kad broliai tave išgelbėtų. Broliai gali tau padėti.
Požemio karalystėje Vaju suknežintą kūną įmetė į upę. O ten jis jau galėjo judėti. Jis tapo tokiu pat monstru, kurių bijojo visą gyvenimą. Vaju naktimis lipo iš upės, rausėsi į žemę virš galvos, traukė lavonus iš kapų ir plukdė iki pat žiočių. Tai darė jo kūnas, o siela jame šlykštėjosi viskuo. Siela norėjo pas upinius, kur išsivaduotu iš šio mirusio kūno. Vaju ilgus mėnesius nebyliai šaukėsi pagalbos, kol pagaliau pasirodė Prievaizdas ir paklausė:
– Ar perduoti tavo pagalbos šauksmą broliams?
– Taip, Taip! Abiem! – maldavo Vaju.
Ir Prievaizdas tada pasirodė Vyrai, kuris jau gyveno pasaulio krašte, bei Vidu, kuris jau gyveno Tritone. Tik broliai tada nepatikėjo Prievaizdu.

O štai dabar po penkerių metų išklausę senio pasakojimą, kaip Vaju nusipjovė ranką, broliai suabejojo. Senis pamojo į šoną, kur voliojosi sudžiūvusios odos ir kaulų kumštis, tvirtai laikantis raižytą akmeninį strypą. Apžiūrėję pamatė ant nykščio didelį randą. O toje vietoje nulupę odą tikrai išvydo raidę „V“. Tai jų brolio plaštaka. Vyra prarado savitvardą. Greit prišoko prie senio ir iškošė spjaudydamasis įniršio purslais:
– Nepatikti! Bėda!
Po šių žodžių susmeigė dešinės rankos smilių ir didįjį pirštą jam į akis. Jau pačiuose smegenyse užlenkė pirštus žemyn iki pat skruostikaulių. Kaire ranka prilaikė senio kaktą ir staigiu truktelėjimu į save išlupo veidą su visais kaulais, su viršutiniais dantimis. Senis lėtai pasviro ant šono ir krito negyvas. Priėjęs Vidu uždėjo ranką broliui ant peties tarsi ramindamas. Šis nusviedė ant žemės kaukolės dalį. Abu nebyliai stebėjo sudarkytą kūną. Staiga iš ertmės senio galvoje išlindo trys didelės smaugtapilvės ir pasileido ropoti šalin. Broliai nedvejodami jas sutraiškė.

Žinia apie brolio mirtį Vyrą išmušė iš vėžių. Jis jau nenorėjo nei namo, nei pas Vidu. Tetroško žudyti, naikinti, keršyti. Ir jis sugalvojo eiti iki šulinio. Brolis jį bandė atkalbėti, nes nežinia ar tai Myrio darbas. Gal tai senis nužudė Vajų, o kūną paslėpė – tuomet jau yra atkeršyta. Bet Vyra apsisprendė. Vidu tik pasakė:
– Gerai. Keliauk ten, o aš į Tritoną. Tik žinok, jei po metų neateisi prie miesto vartų, kur tavęs lauksiu visą dieną, aš eisiu tavęs ieškoti. Todėl pagalvok, nes pasmerkdamas save žūčiai, tu pasmerki ir mane.

Net šis grasinimas neįtikino Vyros. Jis iškeliavo ir gan nesunkiai pasiekė Šulinio karalystę. Baugus pilkų akmenų šulinys matėsi iš toli, tįso aukštyn prasmegdamas debesyse. Vyra ilgai klaidžiojo ant uolėtos kalvos tarp lavonų, apversdavo juos, žvelgdavo į sudaužytus, subjaurotus veidus mėgindamas atpažinti Vajų. Apžiūrėjo kiekvieną skeletą, tikėdamasis rasti be kairės plaštakos. Galiausiai sustojo priešais šulinį, pasispjaudė delnus ir pradėjo vikriai kabarotis mediniais smaigaliais. Gal ir tiesą sakė pasirodęs Prievaizdas, kad Vaju tapo sielininku ir prašosi išvaduojamas. Vyra taip ir padarys, patikrins ir tuo pačiu nužudys Prievaizdą.

Vyra ropštėsi, ropštėsi stačia šulinio siena ir galo nesimatė. Į šalis kyšantys medkočiai pradėjo retėti, kol visai dingo. O iki debesų dar toli. Brolis nesustojo, nusispyrė apavą ir kišo kojų bei rankų pirštus į tarpus tarp akmenų. Šiaip ne taip pasiekė debesis. Jau galvojo, kad čia ir bus šulinio viršus, bet klydo. Teko ropštis toliau. Tarpai tarp akmenų siaurėjo. Vyrą užvaldė įniršis, jis pavargo. Dar keli sieksniai, ir debesys baigėsi. Jis pažvelgė aukštyn ir užkriokė nesavu balsu. Šulinio galo nesimatė, apvali akmenų siena nyko kažkur aukštai dangaus žydrynėje. O kabintis jau buvo galima tik nagais. Vyra atsipūtė trumpam ir tęsė. Kai visi nagai nulūžinėjo, panagės kraujavo ir siena tapo lygi it stiklas, brolis nuslydo žemyn. Krisdamas perskrodė debesis, o po to iš šulinio styrantys smaigaliai perskrodė pilvą ir šonus. Vyra tėškėsi į olas su nugara, su išoriniu stuburu taip, kad vidinis stuburas išlindo per krūtinę išspjaudamas lūžusius šonkaulius, tvinksinčią širdį ir plyšusius plaučius. Dar sekundę prieš numirštant, jis pagalvojo, kad brolio Vidu dabar lauks toks pat likimas. Bet jo siela nemirė, tik kūnas. Ir ši kraupi mintis amžiams įstrigo galvoje.

Užslinkus nakčiai šulinio papėdėje iš po uolų išlindo sielininko Vaju rankos. Kiti sielininkai prie šulinio nesiartindavo; juk tai buvo Gyvio šulinys – sielų kelias į pasaulį. Tačiau Vaju kartais apsilankydavo čia – tykojo brolio. Ir sulaukė. Jis nusitempė negyvėlį prie upės. Įbridęs iki pusės į vandenį, apvertęs lavoną veidu į viršų, stebėjo jį. Sielininko perkaręs, sudžiūvęs, juodas siluetas nė nekrūptelėjo, tačiau gyvenanti jame siela staugė iš skausmo, iš pasibjaurėjimo savimi, iš pykčio. Tai jis, Vaju, pražudė Vyrą. Vaju atrodė, kad atmerktos negyvos brolio akys žvelgia su priekaištu. Bet brolio siela nepriekaištavo, jai tiesiog buvo gaila jaunėlio, tapusio sielininku. Ir buvo be galo pikta ant Prievaizdo ir Vydragos. Ir ant savęs pyko Vyra, kad negali jų pasmaugti.

Vaju dar tuziną dienų plukdė brolį, kol šis atsidūrė vandenyne. Tačiau arti nebuvo nė vieno upinio, kuris sudegintų Vyros lavoną ir išlaisvintų jo sielą. Upinių buvo per mažai, negyvėlių vandenyne per daug – visų nespėjo deginti. Lavonas nuplūduriavo iki pat šulinio, pro kurį pakilo į viršų. Kartu su lietaus debesimis jis nusklendė virš Tritono ir ten krito pralauždamas namo stogą tiesiai į Vidu kambarį. Vyros kūnas atrodė kraupiai, visas sudarkytas, išdraskytas ir išbrinkęs nuo buvimo vandenyje. Bet Vidu išliko ramus. Brolio žūties buvo galima tikėtis. Aišku, geriau jo siela būtų upinių išlaisvinta. Tuomet dar Vidu pagyventų pusmetį Tritone iki susitikimui skirtos datos. Dar išsiskyrimo su Vyra dieną, Vidu davė sau žodį, jog eitų keršyti Prievaizdui už brolių žūtį, jei nutiktų blogiausia. Blogiausia jau nutiko.

Vidu palaidojo brolį užmiesčio kapinėse. Vietoj jo į Tritoną įleido pirmą pasitaikiusį prie vartų žmogų – Vidu jau buvo nesvarbu, jis žinojo, kad negrįš. Kitos dienos ryte, jo moteriai kažkur išėjus iš namų, jis peiliu persipjovė sau kairį šoną, kur nebuvo šonkaulių ir plaučio. Pačiupo savo metų amžiaus sūnelį ir jį pro atsivėrusią žaizdą įsikišo į save. Taip ir patraukė į šulinio karalystę.

Pasiekęs šulinį, net nesidairydamas aplink į numirėlius, pradėjo kopti aukštyn. Tačiau kopė neilgai. Užsimerkė ir pasileido. Krisdamas spėjo pasisukti dešiniu šonu į žemę. Smūgis buvo mirtinas: pusiau skilo kaukolė, smegenys išdribo ant akmens. Vidu siela ramiai laukė. Sutemus pasirodė tas pats sielininkas – Vaju. Jis atpažino brolį. Viskas, kas blogiausia galėjo nutikti, nutiko. Štai, ir Vidu negyvas. Vaju pražudė save ir brolius. Dabar beliko iki galo atkentėti, nuplukdyti lavoną iki vandenyno. Jis pačiupo brolį už pečių ir įsirausė į žemę. Vidu smegenys liko tysoti ant uolų. Bet vos tik Vaju nuo kupros įmetė brolį į upe, viskas sustojo. Sustojo tekėjęs vanduo, sustingo pats Vaju ir kiti sielininkai. Šalia ant kranto išdygo Prievaizdas su Vydraga. Ir vėju per požemį nusirito griausmingi, pikti Prievaizdo žodžiai:
- Kvailas žmogus! Sulaužei susitarimą – neimti gyvo kūno!
Vaju vis dar negalėjo pajudėti, prasižioti, bet viduje šaukte šaukė – brolio kūnas negyvas, visas sulaužytas, net smegenų neturi, sielininkai tiesiog negali imti gyvų.

Prievaizdas įbridęs į upę prisiartino ir įdėmiai nužvelgė kūną. Palietė savo tamsia ranka Vidu petį. Tikrai, tai buvo lavonas su siela, bet iš jo vis tiek sklido gyvybė. Ir tą akimirką Prievaizdas su Vydraga pajuto artėjantį galą. Upė vėl atsigavo, vanduo suraibuliavo. Prievaizdas nagais pradrėskė lavono krūtinę ir iš ten už kojos ištraukė kūdikį. Šis gavęs oro gurkšnį pradėjo klykti. Vos tik nutėškė kūdikį ant lavono, Prievaizdas kartu su Vydraga suvirpėjo stipriose konvulsijose ir pabiro į visas šalis juodomis dulkėmis.

Vidu gerai prisiminė Vydragos pasakojimą apie Gyvio grasinimą sunaikinti pasaulį, jei Myris pasiims į požemį dar bent vieną gyvą žmogų. Vidu sugalvojo klastą ir jam pavyko. Myris sutiko atsitraukti, nustojo deginti miestus, sielininkai prarado galias ir negalėjo išlįsti į žemės paviršių, išnyko kelių užkeikimas, upės žiotys vėl atiteko Gyviui. O Vaju ir toliau liko dirbti sielininku savo amžių. Jis nuplukdė Vidu lavoną su jo leisgyviu sūneliu iki leistinos ribos. Upiniai vandenyne išgriebė juos abu, numetė ant plausto su kitais negyvėliais ir uždegė išvalymo ugnimi. Jų kūnai susmilko, o sielos baltu dūmu nusklendė link Gyvio šulinio naujam gyvenimui.

Ir po šiai dienai rytais galima regėti tirštą rūką daubose. Tai išlaisvintos sielos laukia gimimo.