Visada yra dar neparašytas puslapis

Medžiams pradėjus retėti, vilkas sulėtino žingsnius ir bėgimas virto lengva ristele. Mergaitė žinojo ką tai reiškia – ji tuojau ir vėl liks viena. Artėjantis išsiskyrimas su savo naujuoju draugu, mergaitę gąsdino. Ji puikiai žinojo, kad privalės jį palikti ir toliau keliauti viena. Vilkas, kuris, per kelias paskutines dienas, iš nemalonaus priminimo apie senąjį miškų sergėtoją, pavirto jos bendražygiu, bei sargybiniu. Šis vilkas nepriklauso tam pasauliui, į kurį mergaitė keliauja. Ji nebuvo tikra, kad ir ji pati jam priklauso. Ir štai, priekyje jau matyti paskutinė medžių liniją ir už jos esanti pieva. Aukštos žolės pieva, kuri lyg jūra subanguodavo, kaskart kai tik papūsdavo pakankamai stiprus vėjas. Žolė buvo tokia aukšta, jog mergaitės galva, dabar sėdinčios ant bendražygio nugaros, buvo tik vos vos iškilusi virš jos. “Kaip man reikės ją pereiti? “. Nenoromis pagalvojo mergaitė ir susigūžė. Ji jau dabar galėjo pajusti nerimo ir baimės mišinį, kuris ją pasi glemš, vos tik ji įžengs į tą nežinios jūrą. Ji palinko į priekį, ir visu kūnų prigludo prie žvėries. Rankomis apglėbė vilko kaklą ir panardino savo veidelį minkštą kailį. Žvėris tai suprato, kaip pavojaus ženklą. Galbūt mažoji mergaitė pamatė kažką, ko jis nepastebėjo? Vilkas sustojo ir ėmė klausytis, iki miško pakraščio ir pievos buvo telikę vos keletas žingsnių. Tačiau aplinkui nieko nebuvo, vilko uoslė neužuodė jokio kito pašalinio kvapo. Įsiklausęs, taip pat nieko neišgirdo, aplink juos buvo visiška tyla. Keista. Į ką gi tuomet taip sureagavo mergaitė? Ji aiškiai kažko išsigando... Žvėris niekaip negalėjo suprasti, kas taip išgąsdino mergaitę. Kaip tik tuo metu ūžtelėjo stipri vėjo banga, kuri nusirito per žolės viršūnes. Tiek pievos vaizdas, tiek vėjo gūsio sukeltas garsas iš tikrųjų priminė banguojančią jūrą. Ir nors mergaitės veidas buvo paslėptas ir negalėjo to matyti, jos ausis pasiekęs garsas padarė savo. Žvėris pajuto jos kūneliu perbėgusią šalčio bangą, taip tarsi ji būtų perbėgusi per jo paties kūną. Dabar jis suprato, kas taip išgąsdino mergaitę. Supratęs jog pavojaus šalia nėra jis ėmė žingsniuoti. Lėtai ir neskubėdamas. Susikoncentravo į priekyje esančią pievą ir paniro į jos begalinį kvapų, bei garsų pasaulį. Ilgai netrukus jis suprato, kad šioje aukštoje žolėje slepiasi begalė būtybių. Dauguma iš jų nėra pavojingos ir pajutusios artėjančią mergaitę pasitrauktų jai iš kelio. Tačiau yra ir kitų. Tokių, kurios tik ir laukia nieko nenutuokiančių pašaliečių. Priešais vilko akis išplaukė nelauktas vaizdinys. Artimos ateities vaizdinys. Maža mergaitė, balta ir apiplyšusia suknele, bei susivėlusiais plaukais žengianti į dvigubai aukštesnę žolės jūrą. Viena ir bejėgė. Tiek akla, tiek kurčia pievoje besislepiančioms grėsmėms. Keletas akimirkų ir subangavusi pieva paslepia ją, taip tarsi mergaitė niekuomet ir nebūtų įžengusi. Tylus urzgimas pasigirdo giliai iš žvėries plaučių. Tai išgąsdino mergaitę ir plūstelėjęs adrenalinas jos venose paspartino širdies plakimą. Maži kumšteliai tik dar labiau susispaudė vilko pakaklėje. Ji suprato, kad jau laikas. Kad ir kaip drąsino save mintyse ir bandė nusiraminti jai nepavyko to padaryti. Vilkas, kuris jau stovėjo per keletą metrų nuo pievos pakraščio, juto, kad mergaitei nepavyksta nusiraminti. Jos greiti širdies dūžiai ir stipriai suspausti, bei drebantys kumšteliai perdavė jam jos baimę. Žvėries organizmas iškarto sureagavo ir jo venose taip pat plūstelėjo adrenalinas. Tačiau jis nebijojo, jis žinojo, kad priešais esančioje pievoje nėra nieko kas galėtų jį sustabdyti. Lyg tai demonstruodamas jis suurzgė dar kartą. Tik šis urzgimas nebuvo tylus. Šį kartą jo urzgimas buvo garsus ir ilgas. Besiplėšydamas ištrūko iš jo nasrų ir nuskriejo per pievą, lyg grasinimas. O kad tik jis galėtų ją palydėti per šia paskutinę kliūtį, o kad tik jam būtų leista. Jis parodytų mažajai mergaitei, kad bijoti nėra ko. Tai kas ją gąsdina taip stipriai, jog užmerkia jos akis galėtų būti trumpas ir nepamirštamas pasibėgiojimas. Jis lėktų kaip vėjas, niekas nedrįstų jam stoti skersai kelio. Bet jam juk negalima. Panašu, kad čia, šalia šios pievos, bus parašytas paskutinis jų draugystės puslapis... Nors mažąją ir nustebino netikėtas vilko pykčio protrūkis, urzgimas jos neišgąsdino. Ji suprato iš kur jis kilo. Jai taip pat persidavė dalis vilką užplūdusių emocijų. Jai patiko ta šilumą, kurią jos viduje įžiebė žvėries nusiteikimas. Su ja kartu isižiebė ir drąsos žiburėlis, tiesa nedidelis, visai menkutis ir rodos tolimas, tačiau vis gi pieva tapo vos vos tylesnė ir žolė rodos vos vos sumažėjo. Ji ėmė po truputį nurimti. Kumšteliai atsipalaidavo ir pasukusi galva taip, kad veidas nebebūtų paniręs į vilko kailį atmerkė akis ir įsiklausė į ramų bei tolygų žvėries širdies ritmą. Ten nebuvo jokio nerimo ar baimės užuominų. Netrukus jų kvėpavimas susi vienodino. Mergaitė nurimo ir susikaupė. Ji dar kartelį užmerkė akis ir suspaudė savo gležnas rankutes į menkučius kumštelius vilko pakaklėje. Ne iš baimės, kuri ją buvo ankščiau  užvaldžiusi. Šį kartą tai reiškia atsisveikinimą. Atsisveikinimą ir nuoširdų atsidėkojimą. Šis žvėris, kuris netikėtai užėmė jos bendražygio vietą, paskutinėmis dienomis pasirodė esąs nepaprastas. Per trumpą laiką mergaitė užmezgė su juo gilų ryšį. Jie vienas kitą suprato. Nors žvėris ir negalėjo su ja kalbėti ji galėjo juo pasitikėti labiau, nei pasitikėtų žmogumi davusiu jai didžiausią priesaiką. Ji juto, kad šis vilkas jos nepaliks ji juto tai ir kartu žinojo, kad šis jausmas abipusis. Netikėtai ir visiškai be jokio įspėjimo žvėris žaibiškai truktelėjo į priekį. Gerai, kad mergaitės pirštai buvo giliai paskendę vilko kailyje, kitaip ji būtų kaip mat nulėkusi jam nuo nugaros. Akimirksniu atmerkusi akis mergaitė spėjo pamatyti tik pro šalį skriejančius medžių kamienus. Žvėris pamažu, bet užtikrintai greitėjo.  Ji pakėlė galvą ir pasuko ją į priekį. Įsibėgėjęs vilkas stipriai atsispyrė ir visomis keturiomis atsiplėšė nuo žemės. Dabar jie skriejo oru. Mergaitė matė artėjančia žolės jūrą ir nors jie skriejo labai greitai, jai laikas sulėtėjo. Toms kelioms akimirkoms, jos mintys tapo aiškios lyg niekad. Nors ji ir negalėjo patikėti tuo kas vykstą, kartu ji suprato, jog dabar jiems sustoti nebeįmanoma. Vilkas bet kokiu atveju kirs ribą. Vos tik supratusi ką tai reiškia ji pamiršo visas baimes. Žvėris pasirinko nepaklusti taisyklėms, kurios per amžius varžė jo padermę. Jis jos nepaliko. Jis žinojo, kad tai užtrauks jam nepagarbą ir baisią gėdą tarp saviškių, kurios nenuplaus niekas, net visi tie prabėgantys dešimtmečiai, kurie lauks jo ateityje. Bet koks buvo kitas kelias? Nors šis vilkas ir yra dar labai jaunas, jis jau pažinojo save pakankamai gerai, jog suprastų, kad jeigu būtų palikęs šią mergaitę vieną, ji nebūtų sulaukusi saulėlydžio ir tai būtų kritę ant jo sielos. Tai neramino jį labiau nei saviškių nepasitenkinimas į tradicijų nesilaikymą. Be to jam iš tikrųjų patiko mažoji, jam būtų buvę tikrai labai sunku prisiversti ją palikti likimo valiai. Nors ji ir kvepėjo keistai, kitaip nei bet koks kitas jo sutiktas žmogus, ji buvo žavinga. Šiek tiek keista, kaip tokio amžiaus jauniklė, tačiau ji buvo tyra. Jos patiriamos emocijos buvo be galo stiprios. Būnant šalia, jas galima pajusti taip stipriai, jog silpnesnės sielos žmonės būtų tiesiog priversti pasijusti taip pat, kaip tuo metu jaučiasi mergaitė. Ir jos reakcijos būdavo nenuspėjamos. Dažnai neatitinkančios jos amžiaus. Štai, kad ir dabar kol jie skrieja link žaliuojančios sienos, kuri nenumaldomai artėjanti vis didėja, lyg grasindama juos visam laikui pasi glemžti, mažoji mergaitė iš visų jėgų įsikibo į vilko kailį ir įsitempė.  Ją užplūdusių jausmų banga buvo tokia stipri, jog žvėris butų galėjęs tai pajusti, kad ir būdamas už dešimties metrų. Jo kūnų perbėgusi šiluma buvo nesuvaldoma, tokia galinga jog jo kailis pasišiaušė ir netikėtai jam pačiam, prasiveržęs urzgimas buvo stipresnis ir garsesnis, nei kada nors prieš tai. Per daug grėsmingas tokiam jaunam vilkui. Per daug išraiškingas bet kuriam žvėriui. Kai mergaitės skruostu nuriedėjo, vienas sūrus vandens lašelis, tuo pačiu metu jos mintyse nuskambėjo vienas trumpas žodelis – „Ačiū“. Ir jie rėžte įsirėžė i žaliuojančią sieną. Išsilaisvinę nuo baimių. Žvėris žinojo, kad jo siela išliks švari, ji žinojo, kad ji ne viena, žinojo, kad ji saugi. Ir akimirksniu joje pradingo. Už savęs palikdami tik ant žemės gulinčius sulaužytus žolės stiebelius ir lapelius. Lyg sutrūkusias ir surūdijusias visuomenės standartų grandines, kurios neatsilaikė prieš tikros draugystės ryšį, kuris niekuomet nebuvo grindžiamas skambiais, bet tuščiais žodžiais, o tik tiesiais žvilgsniais į save ir tyrom, bei nepaslėptom emocijom.