...Šviesa neturi jokių pančių - ji laisva...

*



  buvau aš aklas -
taip išsaugojau akis...

(neišbadytomis,
buvimą būti mano kaukolėje įstatytomis gamtos, kaip buvo josios
nuo gimimo,
taip ir pasiliko)

buvau aš kurčias -
klausą taip išsaugojau...

(ausų būgneliai kaip tarnavo man, taip ir
tarnauja girdint muziką lietaus,
mintis ir minteles nuplukdančią,

ir griaudėjimą,
plaikstantis žaibams,
man širdį tebedžiugina krūtinėj
su godžiai įkvepiamo oro
gaivumu)

nes būdams nebyliu -
liežuvį nenupjautą
išturėjęs,

šiandien,

dainuodamas
laisvai
galiu
aš
kankinio -  arba aukos vaidmens
kovojime už laisvę
neragavęs,

ragauju Būtį
Žemėje
po Saule...

Ir širdyje tikrai nesijaučiu
kam nors skolingas,
ar, ko nors netekęs - ne,

... kad nesistengiau būt auka, ar kankinys,
nors kartais, apie tai, (pa) samprotauju sau,
kada man pradeda sakyt koks nors praeivis:
„ turi suprast, žmogau, už Laisvę tu esi labai labai labai skolingas... būk dėkingas... „, - bet vėl...
... (pa) samprotauju sau, tik tyliai, mintyje - tik taip, kaip tas
manyj gyvenęs aklasis nebylys - tik sau,

kad,

gal,
tiktai gimiau Laike aš
per vėlai šiek tiek,

arba (tatai tolygu)
šiek tiek per anksti...

... tačiau, kaip ten bebūtų,
niekam neskolingas;

juk iš gamtos gavau, tai ir išsaugojau -

matau žaibavimą danguj,
girdžiu griaustinį
perplėšusį pilką debesį ir
žalią pumpurą,

pravėrusį sakytumei raudono žiedlapio mėnulį jauną,
lyg paukščiuko voką, taip
atsargiai praplyštantį,
paliesti šviesą
akimi -

kuri nei per anksti,
nei per vėlai - kuri per Amžius Amen
Amžinybėj, jau prigimtyj yra
Laisva ir Tobula - ji ta pati

Šviesa
ir (pirmapradis) Garsas...