Vasario vėjas

Kūrinys dalyvavo konkurse >>

Antanui Smetonai

Tavo akys vis žvelgia virš žalio Užugirio dvaro
Ten kur vėjas kaip gyvulius vakarą debesis varo

Karštą liepą kada prezidentas vėl sveikina tautą
Kad klestėtų jinai apsigintų taip pat viešpatautų

Ten kur gėrį pasėjom į žemę kaip žiemkenčio grūdo
Po „Aušros“ paryčiais mumyse lietuvybė nubudo

Būt žmonėm tarp žmonių pamažu mes po vieną išmokom
Nežinojom vienatvės tarp ankšto sovietinio bloko

Tavo parašas akto tarytum giliai įsispaudęs ant odos
Vieno kūno ir kraujo vieningi tokie dar o rodos

Pučia vėjai nerimsta lyg vanagas taikosi Rusija
Sunaikindama tuos kas nebuvo nėra josios pusėje

Nuo Užulėnio krašto dar kilus ir mano močiutė
Prie sovietų režimo išmokiusi vėliavą siūti

Visada ji tikėjo kad laisvė juk turi sugrįžti
Vietoj vėliavos tau plevėsuos jos marga vaivos rykštė

Nebėra tavo pirkios tik obelys rudenį mena
Kai užklysdavau tu aplankyt savo tėviškę seną

Ir visi kas gyvenot ne sau kas gyvenot dėl mūsų
Su jumis dalijuos baltą ostiją laužiu per pusę

Ir į laisvę duris kaip į žėrinčią aušrą pradaręs
Aš jaučiu laisvės kvapą – taip kvepia vėl laisvas vasaris

Ir visi mes į laisvę iš priespaudos savo ištrūkę
Širdyje įrašysim laisvų paukščių giesmė kaip šūkį