Išeinu. Palieku.

Ant tavo krūtinės
palikau savo karštą bučinį,
prisirpusi mūsų įlankos ošimu
ir numirusiomis medūzomis.
Kai alsuoji,
regiu jį besivaduojantį mirtimi.
Jis garuoja kaip kamparas
nuo mano karščiuojančios ausies
ir tuoj pranyks
pamėlusiuose nuo dangaus žydrumo pataluose.

Ant tavo krūtinės
palikau savo karštą bučinį,
kurio niekas kitas neragaus,
neragausi ir tu!

Sudie.