Kai lempos nebešviečia

Tamsu. Prožektoriaus lemputė užgožta tamsių šešėlių. Vos vos apšviečia duobutes kelyje. Klumpu. Netinkamai pasiruošiau kelionei. O ar galėjau? Juk nežinojau kur eisiu. Sako: "kelyje rasi tai, ko ieškai". Tačiau kaip rasti saulę naktyje? Tamsa mane slegia. Visos baimytės akimis mato tik pikta aplink. Užgeso prožektorius. Dedu paskutiniąją batareiką. Švieži dirbtinė šviesa nušviečia protą: "Prieglobstis - urve". Radau. Mažai erdvės liūdnoms mintims, nėra vietos kur plėstis. Išsisėmė batareika, kartu su ja ir visas įrenginys. Ir gerai. Nematyti tamsos, kai niekas jos neapšviečia. Reikia sulaukti ryto. Bandau įsipatoginti. Šonkauliais užčiuopiu akmenį. Švelnus. Gal gamtos pamylėtas? Priglaudžiu prie širdies. Mintimis švokšteli močiutės lopšinė: "Ir skausmo bus, ir džiaugsmo bus, o visdėlto bus laikas nuostabus". Laikas nuostabus... bus... skausmas... nuostabus... bus...
Pramerkiu akis. Pro urvo angą skverbiasi šviesa. Įsidedu akmenį į kišenę. Išsiveržiu iš urvo. Einu širdies takeliu. Rankas sukišęs kišenėse.