Pėdsakai

Išėjau ir atsisėdau ant sniego. Ką aš darau, pagalvojau. Bet koks skirtumas. Juk seniai norėjau taip pasielgti. Pajusti šaltį, kuris smelkiasi į mano kūną. Nueiti basomis kojomis paliekant kruvinus pėdsakus iš paskos. Bet tai būtų netiesa. Jie eina prieš mane. O aš seku jais, bandydamas pasivyti tą, kuris nebijo skausmo. Pėdsakai pradingo. Dingo ir sniegas. O aš stoviu prieš vandenyną. Įsiklausau. Ir girdžiu kaip visą kūną užplūsta bangos. Vanduo apglėbia mane. Pasijusti žuvimi. Ir skrosti tą vandenį pašėlusiu greičiu.
- Kas tu? – bandau kalbėti, bet tik matau kaip keli oro burbuliukai nusliuogia į viršų. O prieš mane mirusio miesto vaizdas. Iš ten atplūstanti šviesa. Pasineriu į ją.
Ištiesiu sparnus ir skrendu. Vėl kažkur. Leidžiu vėjui mane nešti. Kiekviena plunksna tarsi atskira asmenybė, tarsi mintis... Bet jos pradingsta, o plunksnos išsilaksto į šalis.
Ir stoviu aš ant bedugnės krašto. Ar pameni, kažkada pasakojau, kad čia buvau? Nepameni? Na ir nesvarbu. Vis tiek atsisėsiu ant atbrailos ir stebėsiu kaip saulė paskęs horizonte. Jausiu tave šalia, nors tai tik bus mintys... Mintys apie tave...