Beasmenis dialogas prie jūros, rugsėjo 4 dieną

-TAIP, - paniekinamai, piktai pagiežingai, užrikdamas ant pusės Lietuvos pasakė.
-ne, - ištarė tyliai ir ramiai
-TAAAAAIP, - rėkė apsiputojęs, nirštantis iš pykčio ir trokštantis paniekinti, išsityčioti.
-ne, - dar kartą taip pat tyliai, ramiai ir aiškiai ištarė.
-TAAaAaaaIIIIIiiiIiiP, - rėkė gargaliuodamas, jau pridusęs, pamėlinavęs.
-ne, - tuo pačiu balsu, lyg sugedęs patefonas su autonomine baterija pakartojo trečią kartą.
Taip, taiiip, taiiii..... p.., - bandė pakartoti savo mėgstamą žodį daug kartų, tačiau įstengė jį garsiai ištarti tik tris kartus. Daugiau pritrūko oro, ir valios. Gniužulas spaudė gerklę.
-ne, - nutraukė gargaliavimą ir švokštimą, nekeldamas balso, ir nekeisdamas ramios veido išraiškos, kuri bylojo apie didelę gyvenimo patirtį.
- t... t....... t........... - nebegalėjo daugiau ištarti.
-ne, - pasakė, paskui dar kartą pakartojo, lyg norėdamas įsitikinti:
-ne, - tada apsisuko ir nuėjo.
O medžiai ošė kaip ošę, jūra bangavo kaip bangavusi ir vėjas nešantis lietaus šuorus kedeno plaukus.