Pasigirdus griausmingam bildėjimui, Petras nusikeikė ir toliau arė žemės lopinėlį, kramtydamas užgesusio cigaro nuorūką.
Ir vėl tie sušikti kosmolėkiai – burbėjo panosėj. - Kadaise, metęs miestietišką gyvenimo būdą, nusipirko žemės gabalėlį tikėdamasis pabėgti nuo miesto triukšmo. Neilgai jam teko džiaugtis kaimiška ramybe, žmonijai atradus naują energijos rūšį. Ir tuomet prasidėjo žmonių ekspansija į kosmosą. Tiksliau saulės sistemos įsisavinimas. Va ir dabar iš Kauno kosmouosto eilinį sykį pakilo rūdvežys, drebindamas žemę.
Ir ko jie ten taip veržiasi? - mintijo Petras. Skaldo atseroidus, siurbia Veneros dujas ir šiaip visokį šūdą. Va, geriau žemelę purentų, pasėlius sodintų, bulvytes, pomidoriukus, morkytes. Staiga jo traktoriukas skambiai žvangtelėjo, kažkas dar džergštelėjo ir pasipylus dūmams visai sustojo. Petras riebiai nusispjovė.
Vėl tie sušikti kosmolėkiai – bambėjo, - jų keliama vibracija pastoviai išjudina iš žemės visokius gelžgalius, akmenis. Pasilenkęs prie traktoriuko užmatė kažką žvilgančio, kyšančio iš žemės.
Nagi kas čia dabar? - garsiai nusistebėjo. - Daiktas buvo panašus į pusapvalį strypą. Vienas jo šonas buvo lygus. Sunkiai susilenkęs, Petras priklaupė, stenėdamas, dėl skaudamos nugaros ir sudiržusiom rankom palietė daiktą. Metalas buvo vėsus ir kas keisčiausia, visiškai švarus. Kažkur vakaruose ataidėjo veriantis ūžimas ir Petras pakreipęs galvą pamatė, kaip skaisti ugnies juosta, panaši į kometą, leidžiasi, sukeldama vis šaižesnį garsą. Tolygiai didėjanti vibracija išjudino daiktą dar labiau. Pakapstęs rankom, pagaliau ištraukė pusmetrio ilgio strypą, su bumbulu gale. Pavartęs ir apžiūrėjęs iš visų pusių, nusprendė nunešt į sandėliuką ir padėt. O ryt nuveš Pauliui į kaimą, tegul apžiūri. Tas vaikis galvotas, visokias mašinas konstruoja, geriausias meistras apylinkėj.
Kitą rytą Petras pasiėmęs tą keistą daiktą-strypą, patraukė kaiman pas meistrą. Meistro garažo vartai buvo atviri, o iš ten sklido keistas šnypštimas ir matėsi, tarp suverstų visokių laidų, detalių, kibirkščių spiečius.
- Labas rytas Pauliau. - tarė prikimusiu balsu. - ar neužsiėmęs? Šnypštimas liovėsi ir tarp visokių daiktų pasimatė susivėlusi garbanota galva.
- Sveiki, dėde Petrai. - Paulius nusišypsojo, o jo mėlynos akys spindėjo valiūkišku smalsumu.
- Vėl senoji radija sugedo? - Petras ir pats nusišypsojo bežvelgdamas į tokį linksmai nerūpestingą meistro šypseną.
-Šį kart ne, bet, žiūrėk kokį keistą daiktą atradau savo lauke. - Ir Petras ištiesė strypą meistrui. Paulius paėmė daiktą ir atidžiai apžiūrėjo, vartydamas rankose.
- Dar neteko matyti nieko panašaus. - Surimtėjęs ir nustebęs prašneko.
- Tai čia vis per tuos kosmolėkius, - burbtelėjo Petras.
- Per tas jų keliamas vibracijas visokių gelžgalių ir akmenų iš žemelės randas. Va ir mano traktoriukas dėl šio daikto sugedo, gal galėsi vėliau jį apžiūrėt? Vis tik pavasaris, žemelę suart reikia. - Bet Paulius negirdėjo, ką dėdulė Petras burbėjo, jis apsisukęs prasibrovė per krūvą laidų ir garažo gale pajungęs skenerį, skenavo daiktą. Petras šiaip ne taip prasispraudė pro elektornikos laužo labirintą, vis tik buvo stambesnis už Paulių, ir pažvelgė iš už meistro nugaros.
- Šis keistas strypas skleidžia elektromagnetines bangas. - lyg sau, lyg Petrui pasakė.
- Ar negalėtum man jo palikti valandėlei dėde? Vėliau ištyręs užnešiu ir tuo pačiu suremontuosiu traktoriuką.
- Tu Pauliau neskubėk. - tarė Petras, nors smalsumas visgi jau kirbėjo.
- Aš važiuoju parduotuvėn, miestan, tad grįšiu tik vėlyvą popietę. - Ir apsisukęs iškurnėjo iš garažo. O Paulius tuo metu palinkęs prie kompiuterio kažką intensyviai stebėjo.