Nėra ateities.

Kažkada mes dainavome, kad nėra ateities. Nieko nėra, nėra ateities. Bet mes likome gyventi, o ateities vis dar nėra. Juk iš tikrųjų giliai sieloje tikėjome, kad ateis ta ateitis kurios trokštame. Gyvenimas bėgo pro šalį, o svajonės liko tik svajonėmis. Todėl ateitis niekada ir neatėjo. Va aš sėdžiu dabar ir žiūriu į tave, tu žiūriu savo nemirksinčiu žvilgsniu į mane. Žinau, žinau, mums ateities nėra. Tu taip pasakei ir aš tuom patikėjau. Nenorėjau tikėti, norėjau priešintis. Nors kartą priešintis tam likimui, kuris niekada manęs nemylėjo. Ir niekada nesuteikė palaimingos ramybės. O kiekvienas pasimatymas su tavimi man būdavo kančia ir džiaugsmas. Kančia nes negalėdavau ramiai sėdėti ir bandyti pažiūrėti tau į akis. Džiaugsmas, nes žinojau, kad tu sėdi šalia ir man to užtenka. Mažyčiai džiaugsmai ir didelės kančios. Kiekvieną kartą atsisveikindamas bandydavau pabučiuot tave, galbūt paskutinį kartą, nes niekada nežinojau kada bus tikrai paskutinis kartas. Kiekvieną kartą žinojau, kad to nepadarysiu, nes aš per menkas prieš tavo didybę. Tavo paprastumą (už kurį tave gerbiu). Tik niekada taip ir nepabučiavau tavęs. Dabar tikrai žinau, kad ateity nieko nebus. Paprasčiausiai nebus manęs. Todėl šiandien žiūriu į tavo nuotrauką, nes tu kitam miesto gale. Aš viską suplėšysiu ir išmesiu. Nieko nebereikia man, nieko nebėra, nėra ateities...