Pinkas 9

KETURIOLIKTAS LAIŠKAS

Šiandien mačiau jus paskutinį kartą šią savaitę. Rytoj jus pasiims jūsų prosenelė. Bėgau namo po pasimatymo su jumis. Varnos karkė bėgant per parką. Didžiulis būrys sujudino medžių viršūnes, net išsigandau nuo netikėto sujudimo. Karkdami ir cypdami paukščiai pakilo į tamsų skliautą. Nejaukus jausmas apėmė krutinę. Šis jausmas nepaleidžia iki dabar... Myliu jus, mano draugai. Esu laimingas turėdamas tai ką turiu. Tikiu, kad prasmingai pinasi mūsų likimai. Labos naktelės...

PENKIOLIKTAS LAIŠKAS
Gal dingsite ir pasimesite, bet tai nebaisu, nes visur galite būti laimingi, visur galite užaugti sveiki ir dori. Tikiuosi, kad pasirinksite gyvenimą, o ne melą ir prietarus. Kol kas renkasi už jus suaugę. Bet tai nesitęs amžinai. Greitai subręs jūsų kūnas, visuomenė reikalaus ir lauks iš jūsų sąmoningo ir protingo pasirinkimo. Galėsite rinktis sau profesiją, kelionės kryptį ir patį svarbiausią pasirinkimą - žmoną.
Bėglys subūrė būrį peštukų. Jie kankindavo silpnesnius ir net stiprius vaikus įveikdavo, nes buvo dirbo kartu. Atimdavo iš mažių maisto davinį, tiksliau mažyliai patys privalėjo, prižiūrėtojams nematant atnešti. Smulkūs nusikaltimai ir valdžios jausmas svaigino gaujos narius. Bėglys nusprendė pamokyti A. Karnevo.  Galvojo, kaip pamokyti nemėgstamą tėtuką. Karnevo turėjo teisę kartu su prižiūrėtojais eiti į miestą. Tai siutino Bėglį. Jis sumanė su savo bičiuliais primušti piemenį ir praversti jo gyvenimą pensionate nepakenčiamu. Gal netekęs kantrybės jis bandys bėgti, o tada bėglys jį sulaikys ir įduos Statybų Milicijai... Kelis vakarus Bėglio būrys ruošėsi užpulti. Lemtingą naktį Bėglys susirgo. Pradėjo viduriuoti. Kažkokia liga paguldė jį į patalus ir paauglys vos nemirė. Daktaro niekas nekvietė. Jo paslaugos brangios ir tokiam pigiam vaikui niekas nesiruošė švaistyti imperijos pinigų. Vis tiek  šie vaikai skirti kulto reikmėms. Vaikai tai žino. Juos ruošia tam nuo mažų dienų. Sulaukę dvylikos, trylikos metų juos išsiveda. Šventės praryja juos.  A. Karnevo apie tai nežinojo. Dėl jo proto ir sugebėjimų kurie pasireiškė, per trumpą laiką, jam imperijos tarnai nubrėžė kitokį kelią. T. Karnevui niekas, net nesiruošė pranešti apie piemenėlį, kuris teigė esąs jo tarnas. A. laukė, bet veltui, jis patėko į nelaisvę. „Tėvelis“ kartu su prižiūrėtojais nuėjo į mišką. Ten piemenėlis prisirinko žolelių, kurias duodavo avims, kai jos sirgdavo žarnyno ligomis. Išvirė nuovirą ir sugirdė Bėgliui.  Ligonis po savaitės pradėjo sveikti.
- Jis niekingas suskis ir apsišikelis. – Pats sau kartojo Bėglys. – Verčia mane gerti, tokį šlykštų viralą. Jis tyčia taip daro, nori, kad apsivemčiau.
Oi, koks nedėkingas ir kvailas tas Bėglys. Nelaimingasis.