Pamilsiu

– Metus prieš mirtį pamilsiu. Pasinersiu į amžinybę mylėdamas. – Pasakiau.
– Būk realistas, amžinybės nėra. – Pasakė kambario draugas.
– Ištirpsiu amžinybėje. – Atsakiau. – Reikia užsirašyti. Paskui ką nors sukursiu. Labai poetiškai skamba. Į amžinybę... mylėdamas. – Iš po lovos išsitraukiau kuprinę. Ant seno, pageltusio popiergalio užsirašiau.
– Ką tu ten rašai? – Paklausė kambario draugas.
– Apie amžinybę.
– Durnius, įsijunk šviesą. Tamsu.
– Tingiu. Rytoj persirašysiu. Dabar užteks kelių heroglifų. Viskas, miegam.
– Nesinori.
Gulėdami patamsyje prašnekėjome kelias valandas. Nepastebėjau, kaip užsnūdau. Ir manęs nebeliko.
Pastaruoju metu labai realistiški sapnai. Tikroviški. Teikia malonumą. Tarsi antras gyvenimas. Deja, sapnų nepažįstamiems pasakoti negalima...
Užvakar buvo naujametinė naktis. Bendrabučio studentai susibūrė ketvirtame aukšte. Kartu šventėme. Tiesą sakant buvo nuobodu. Niekas mūsų nesiejo. Gal tik egoizmas, noras pasirodyti. Sėdėjome ratu. Grojo triukšmingą muziką. Bokalas su degtine „ėjo“ per rankas pagal laikrodžio rodyklę. Šiek tiek paflirtavau. Bet panelės manęs išsigando. Turbūt kažką darau ne taip. Pasiūliau pažaisti kokį nors žaidimą, kad būtų  įtraukti visi puotos dalyviai. Atsisakė. Jiems to nereikia. „Dar nepakankamai girti“, atsakė kai kurie. Kokie kompleksuoti mūsų studentai. Bijo pasirodyti kvailai. Bijo išsiskirti. Gal ir gerai. Primytivus kolektyviškumo jausmas yra. Instinktyvus. Aklas. Įgryso laukti, kol masė nusigers. Nuėjau į savo kambarį ir kokią valandą žiūrėjau televizorių. „Žydrąjį žiburėlį“ per LNK. Kai grįžau į puotą, situacija buvo šiek tiek pasikeitusi. Kelios panelės, aktyvistės,  nenatūraliai maivydamos šoko. Viena kita studentų porelė... Šokis gerai. Veikla vienija.
Ir aš užsimaniau pabūti masėje. Pajutau vidinę baimę išsiskirti, būti išjuoktam, bet suvalgęs porą raugintų agurkėlių (sąmoningai) įsiliejau... Pagaliau kažkas tikro. O ne tik maivymasis. Rodymas: kaip man čia gera. Iki tol dauguma nuobodžiavo. Dabar nuobodulys, nors ir nedingo, bet nuėjo į antrą planą. Ne toks akivaizdus.
Nors ir darėme kažką kartu, bet šiuolaikiniai šokiai vis tiek nesujungia individo su visa mase. Šokome taip, kas kaip mokėjo. Praktiškai kas sau. Vaikinas, šokdamas su mergina, net nesiliečia. Tik per lėtą muziką... Arba, jei jaunuoliai susijaudinę... Nori padaryti įspūdį. Būna, kad kartais susikabiname į ratelį, ar traukinuką, bet tik trumpam, individualistinei sąmonei tai nepriimtina. Fizinio kontakto su partneriu ir mase individas kratosi. Kažko bijo. Bijo tapti priklausomu? Gal. Pvz., paimi už rankos, ji (jis) iškart pasimeta, nežino, ko iš jos (jo) nori, pasijunta lyg ir pažeidžiama, nesąmoningai stumia nuo savęs. Ir taip visi.
Gerai, kad džiaugsmą dar teikia valgis, o tai iš vis gyvenimas nykus būtų. Atsisėdau prie vaišių stalo ir pasimėgaudamas vaišinausi agurkėliais... Stebėjau kitus. Pasidarė liūdna matyti juos tokius vienišus ir net to nesuvokiančius. Grupės lyderiai, gaunantys daugiausiai dėmesio, elgėsi drąsiai, bet kartais pasimatydavo bejėgiškumas prieš baimę... Išsiskirti. Pasielgę drąsiau, akimirkai sutrikdavo ir nenatūraliai nusijuokdavo. Tarsi parodydami, kad tai buvo tik pokštas... Jie nebuvo Kūrėjais. Jie nekūrė naujos realybės, tik padlaižiavo tai situacijai, kuri buvo tuo metu. Tai jų bejėgiškumas ir impotencija. Aš pats ne kitoks. Nors sako, esu ekscentriškas. (Dažnai elgiuosi keistai (kitų akimis). Pats bandau sau parodyti, kad realybė realityvi ir priklauso nuo manęs ir aplinkos. Kartais žaidžiu žaidimą. Sąmoningai kalbu ir elgiuosi absurdiškai, tarsi tai būtų norma. Kai kada aplinkiniai tarsi užsikrečia, perima tokį elgesį nesusimąstydami. Anksčiau tai mane linksmindavo. „Kaip tu gali priimti už gryną pinigą tokią kvailystę? “ Dabar matau, kad esama kažkokių dėsningumų... Realybė priklauso nuo mūsų...).
Po kiek laiko šokio įkarštis atvėso. Liko tik kelios panelės, aktyvistės. Kiti sulindo į kampus, kas gerti, kas „burkuoti“... Panelių ir vaikinų žvilgsniai klaidžiojo po salę ieškodami laimės, džiaugsmo. Jie dar nežino, kad kolektyvas turi pats sukurti laimę ir džiaugsmą. Niekas nieko neduos. Turi pats įdėti pastangų. Tik paskui ateina malonumas. Kolektyvo egzistavimo pagrindas – veikla. Mes susirinkome linksmintis. O niekas nesilinksmina, išskyrus „aktyvistes“, visi laukia džiaugsmo. Labai moteriškas požiūris. Laukti princo ant balto žirgo, laukti herojaus, kuris padarys ją laimingą. Tai klaida. Ar „princas“ ateis, priklauso tik nuo mūsų. Turime jį sukurti. Sudaryti palankią terpę jam egzistuoti.
Turime sukurti terpę, kurioje galėtume būti laimingi.
Tą vakarą nemažai kvailiojau. Daug kas manė, kad esu nemažai išgėręs. Deja, įtariu, kad išgėręs buvau mažiausiai. (Prieš 7-nis metus turėjau draugų, kurie kartas nuo karto parūkydavo žolę ar dar ko nors... Ir mane pavaišindavo. Paskui nebeturėjau pinigų tokiems žaidimams. Bet vis tiek būdavau jų kompanijoje. Supratau vieną dalyką. Kad nebūtina apsirūkyti... Atsipalaidavęs siusdavau ir kvailiodavau ne mažiau negu jie. Ir kartais atrodydavo, kad mano emocijos ir smagumas daug tikresnis negu jų. Kad patirčiau džiaugsmą ir apsvaigimą nebereikėjo kvaišalų.)
Savaime aišku nesu niekam pavyzdys. Turiu daug kompleksų. Į mane draugai žiūri kaip į keistuolį, gal kaip į juokdarį ar kvailiuką. Nežinau. Nesvarbu. Aš nežinau, kokie jie iš tikro yra, jie nežino, koks aš... Matome tik išorę. Tik tai, ką norime matyti, ką leidžia pažinimas.
Dar pusvalanduką pašokau su hiper aktyvia mergina. Nors mes šokome, kažkodėl jutau, kad ji manęs vengia. Turbūt dauguma į mane žiūri kaip į... nežinau ką. Su manimi bendrauja maloniai, bet... Juokauja atsargiai. Kartais jaučiasi sarkazmo gaidelė, ironija.
Tai nemaloniai kuteno, žeidė savimeilę, bet nepaisydamas vidaus, šypsojausi. Kartais pasijusdavau laimingas. Bet koks vaikino ar merginos ironiškas žvilgsnis nuvydavo susikurtą iliuziją.
Turbūt aš pats toks. Mano vertinančios akys nejaukiai verčia jaustis?.. Gal tai sugrįšta man? Jie tai suprantu, ar galiu, ar turiu teisę ignoruoti jų (tai yra savo) žvilgsnį. Ar tai bus saviapgaulė, ar realybė pakis? Nežinau.
Kitą dieną sulaukiau abstrakčių užuominų, vertinimų, kad dūkau kaip pasiutęs. Ką tai reiškia? Nežinau. Kiek tikra ir kiek blefas yra tai ką dariau?
Mano egoizmas trukdo pamatyti viską taip, kaip yra iš tikrųjų.