Paprastumas

Šiuo metu dienos lekia pašėlusiai greitai. Toks tempas vargina. Galva tarsi prikimšta akmenų. Sunki ir inertiška. Mintys per daug sulietos, tarsi akvarele per šlapią popierių... Nieko neišeina suprasti; susivokti. Kartais vaizduotė nupiešia kokį nors idilišką ateities paveikslą. Per daug saldų, kad kada nors tai galėtų tapti realybe. Kyla geismas šviesaus rytojaus. Atrodo, galiu ranka pasiekti... Metu darbus. Pradedu siekti idilės. Gaunasi šnipštas. Sugriovęs seną, nesugebu pastatyti naują. Norai prieštaringi išveda iš pusiausvyros. Apsvaigęs suvokiu, kad nebegaliu daugiau šitaip. O pabėgti nuo savęs nesugebu; nuo realybės, kurią pats sukūriau.
Vakar aplankiau seserį. Pasipasakojom vienas kitam. Išklausėme vienas kitą. Šiek tiek palengvėjo. Pastaruoju metu daug emocijų užgęsta viduje nepasiekusios išorės. Tai kenkia širdžiai. Kaip gera išlieti srautą kvailų, beprasmiškų minčių, nebijant pasmerkimo. Gyvenimas praskaidrėja.
Įtariu, kad trūksta moteriškumo šalia. Nors kai tiek vargo aplink, atrodo, kad dar taikytis su moteriškumu, nebūtų kantrybės. O kai moteris atsiranda, gimsta ir akstinas dirbti, atsiranda jėgų. Nors kita vertus, tai nuo manęs nepriklauso.
Vakar paklausiau sesers, kaip apsukti panelėms galvas. Ji nežinojo, ką atsakyti.
– Elementaru. Viskas paprasta. Nežinau, ką ir sakyti. – Tai jos žodžiai.
Po kiek laiko plepėdami tiksliau aptarėme, kas merginoms daro įspūdį. Taip, iš tikro viskas – elementaru ir reliatyvu. Truputėlį įžulumo. Veidmainystės. Gražbilystės. Vyriškumo. Kartais abejingumo.
Iš esmės jokio recepto nėra. Ir kam to reikia? Laimės ieškoti nereikia išorėje, tik savyje. Tai jausmas, pojūtis. Tai intymu. Kažkur gelmėje paslėpta paslaptis. Jei jauti meilę, gėrį, laimę, vadinasi, tai – tavo tikrovė. Niekam neprieinama tavo paslaptis.
Tikiu tuo, ką sakau. Bet pačiam sukurti realybę (persunktą gėrio) nepavyksta. Kažkoks absurdas. Padarau gerą darbą ir tampu blogesnis, egoistiškesnis. Pradedu norėti dalykų, kokių anksčiau nereikėjo ir t. t.
Flirtuoju iš eilės su visomis puikiomis moterimis. Ir atvirai pasakius, nebegaliu pakęsti savęs. Gašlūs norai vimdo.
Nepaisant to, tikiu laiminga savo gyvenimo tėkme ir baigtim. Pamilsiu. Būsiu laimingas. Ką nors gražaus sukūręs, ramiai nusibaigsiu.
Mane supa gausybė paprastų žmonių. Paprastume – genialumas. Kurio nesuvokiu. Kurio pavydžiu.