Beprasmybės jausmas

Kupė buvo tuščias. Todėl jaunas vyras, mėlyna nosimi į ją ir užėjo. Norėjo pabūti vienas.
Jautėsi labai pavargęs. Užrakino duris. Šalnos išdailintas langas puošė niurią kupė aplinką. Tamsu. Išsitiesė ant sėdynių. Maišelį su knygomis pasidėjo po galva. Šaltis trukdė užmigti. Kažkas pabandė užeiti. Nekantriai pasibeldė. Nepatenkintas nužingsniavo toliau. Vagonas pajudėjo iš vietos. Truktelėjo ir vėl sustojo. Radijas zirzė. Tarp šnypštimo retkarčiais pasigirsdavo muzikinis akordas, motyvas. Vaikinas užsnūdo. Miegojo neramiai. Nūdienos vaizdai, nelaimės, lūkesčiai, baimė maišėsi sapne į abstraktų paveikslą. Nušalusi nosis pradėjo juoduoti. Bet jis to nejuto.
Kartais pabusdavo. Pramerkdavo akį, apsidairydavo. Suprasdavo, kur esąs. Ir toliau pasinerdavo į neramų miegą.
„Ką su savimi daryti? “, per miegus išsprūsdavo retorinis klausimas ar koks kitas neaiškus žodis.
– Šlykštu... Daryti. Gaila jų. Pykina. Atleisk man. Apsivemsiu. Tu nepyk ant manęs. Aš apgavikas. Kaip pasakyti? Nenoriu. Taip. Negalima. Neskambinsiu ir nerašysiu. Laukiu. Pats nežinau.
Miegojo gal 45-kias minutes. Kažkas įžūliai, su jėga pabeldė. Trenkė duris. Dorai nepabudęs atidarė. Už durų stovėjo būrys pagyvenusių moterų.
– Ar galima?... – Paklausė viena iš jų ir parodė į kupė.
– Taip taip. Aš jūsų kaip tik ir laukiu.
– Tikrai? Puiku. Mes keturios. Ar tilpsime?
– Pasistengsiu sutalpinti. Prašom. – Pajuokavo.
Damos nepatikliai nusišypsojo. Stengėsi nepastebėti juodos nosies. Visi susėdo. „Prasidėjo turgus“. Visos jos važiavo į kažkokį susirinkimą, posėdį ar stažuotę. Viena kitą pažinojo, todėl jautėsi gerai ir smagiai. Tauškė apie indus, „TV 3 pagalbą“, matytus filmus, perskaitytas knygas, bulvarines naujienas, anūkes ir etc.
– Na ką, metas apšilti? – Šypsodama paklausė dama.
– Taip. – Pritarė kitos.
Šurmulys išaugo. Prasidėjo kuprinių, rankinių kraustymas ir t. t.
Ant mažo staliuko netrukus puikavosi mažas butelaitis (raudono skysčio), maišeliai su sausainiais, sumuštiniais, kraujinio vėdaro gabaliukais, šaltienos, kepeninės, virtos mėsos gabalais, raugintų agurkų ir duonos riekelės. Savimi patenkintos damos vaišinosi ir vaišino vaikiną. Jis valgė tik duoną ir agurkus. Nuo kitų patiekalų mandagiai atsisakė. Kartą gurkštelėjo saldaus skysčio (šlykščios bjaurybės). Daugiau įsiūlyti damos nesugebėjo.
Netikėtai vaikinas kilstelėjo iš savo vietos. Atsiprašė moteriškių: „atleiskite, turiu palikti jus. Mano stotis... Reikia išlipti. “ Damos „įkaušusios“ nenatūraliai, saldžiai ir lipniai atsisveikino. Puolė bučiuotis ir etc.
Lauke siaubingas šaltis šiurpino žemės gyventojus. Persisukęs vaikinas skubėjo namo. Vėlyvą vakarą gatvėje nesutiko nė vieno žmogaus. Jį kankino ne tik šaltis, bet ir alkis. Duona ir agurkais sotus nebūsi. O kiaulienos kuris laikas jau nevalgo. Kodėl? Nežinau. Prisiminė, kad ant lovos namie turi būti didelis duonos kepalas. (Paliko prieš išvykdamas...) Dar turi stiklainį aviečių uogienės. Seilės kaupėsi burnoje ir šalo į ledą. (Juokauju.) Šąlanti galva mintis „varinėjo“ kosminiu greičiu. Mintyse matė, kaip valgys duoną su saldžia uogiene. Likusią duoną paskrudins ant keptuvės. Įlįs į patalus. Gerdamas karštą arbatą mėgausis kepinta duona.
Pradėjo snigti. Šalčio nebejautė. Įsitempęs kūnas truputėlį atsipalaidavo. Nebejautė ne tik šalčio, bet ir galūnių. Tuo labiau nosies.

Man gaila tų, kurie kartas nuo karto nejaučia beprasmybės. Nepatiria egzistencinės baimės; susidūrimo su begaliniu Niekiu.
Jie neturėjo galimybės palyginti. Nejaučia tikrosios būties. Nors ir gyvena... Neturi galimybės pajusti begalinę prasmę. (Visa ko, kas yra.)