Epitelis

EPITELIS

@

Gyvenimo vergas esu,
Iš vergovės paleis kai mirsiu,
O su priežastimi pirmapradę
Amžinai surištas liksiu
@@

Oi, joi joi, varkšeli,
Mielas vaikeli.
Įklimpai į bjaurų, prąžūtingą purvą,
O manai, kad atradai nuostabų urvą.

@@@

Tau atrodo, kad atradai Ameriką.
Tai žinoma, tik tu neišsilavinusi plaštakė.
Nusikaltai, apsilaižiūsi sušukai „Eureka“.
Oi, jei tik žinotum, kiek bangų šią uolą plakė.

@@@@

Tave jau daug kartų baudė,
Nes buvo viltis, gal pasitaisysi.
Buvai suklydusi, todėl nelaimėmis bandė
Grąžinti, o tu užsispyrusi, nenori išgyti.

@@@@@

Jei višta išperėtų gyvatės kiaušinį,
Ar gimęs gyvačiukas bus jei dėkingas?
Mes visi priklausomi nuo geradario,
Todėl atsilyginti apkalbomis, - įprotis idingas.

@@@@@@

Melas ir nepriteklius susituokė,
Viskas ką uždirba melas pasiima nepriteklius.
Daug sukčių, gyvi būdami nenutuokė,
Kad nesąžiningai įgytas turtaskitiems, kitiems į rankas paklius.

@@@@@@@
Baigėsi vynas ir atnešė geresnį,
Kad lengvabūdiškumą iš galvos išmestų,
Liepė pasakyti; geras ir darantis gerą...
Kad prisiminčiau vynuogyne išlietą kraują ir tūkstančius užmuštų.

@@@@@@@@

Gyva žuvis geba plaukti prieš srovę,
O dvesianti – nešama pasroviui.
Taip norų vergas vejasi efemerinę gerovę,
O išminčius kabinasi į amžiną gyvenimą.

@@@@@@@@@

Nejau manai, kad visą laiką gyvensi
Ir už padarytus nusikaltimus negausi bausmės?
Esu įsitikinės, skausmo neišvengsi.
Tu nebijai, nes kvailybė apakino iš esmės.

@@@@@@@@@@

Palinkęs į blogį, sėdi ir lauki, kol suklysiu.
Tada užpulsi, kaip maitvanagis sergantį eriuką.
Nebijau sužalojimų ir mirties, vistiek supūsiu,
Bet bijau nusikalsti, nes tada amžiams pražūsiu.