Malonumas

Daugybė benamių dienas leisdavo traukinių stotyje. Tai prieglauda nuo šalčio. Vakarais juos išvydavo milicininkai, į pražūtingos žiemos glėbį. Benamiai bastydavosi po tuščias miesto gatves, stipdami.
Tiems, kam pavykdavo įsilaužti į „šiluminį mazgą“, išgyvendavo iki ryto.
... Jauna, graži panelė, paskendusi šiltuose kailiniuose, stebėjo barzdotą, purviną benamį. Ji laukė atvykstančio traukinio. Jis valgė sudžiūvusią juodą duoną. Tarsi talentingas artistas, vaidinantis kažkokį etiudą, benamis maitinasi. (Valkata su „aukštuoju“).
Jo rankų mostai dailūs. Artistiški. Duoną kramtė su tokiu malonumu, kad išlepinta, ekscentriška panelė pajuto pavydą. (Troškimą.) Jai pasirodė, kad tokio džiaugsmo niekada gyvenime dar nėra jutusi. Panelė atsistojo. Kraipydama klubus prisiartino prie benamio.
– Gal galėtum pavaišinti? – Koketuodama paprašė ji, žvilgsniu parodydama į duoną.
Valkata persigando. Vos neužspringo. Nieko neatsakė. Ji pakartojo prašymą. Jis nesuprato, ko ji nori.
– Pavaišink mane, prašau.
– Duona?
– Taip.
– Kam jums to reikia?
– Nežinau. Noriu ir tiek.
– Ne.
– Kodėl? Jums gaila?
– Ne. Tau to nereikia, tu nealkana.
– Na ir kas, aš noriu!
– Tu nežinai, ko nori...
– Duok! – Pyktelėjo panelė.
– Tu nusivilsi.
– Ne tavo reikalas!
– Mano duona – mano reikalas.
– Koks tu!... – Panelė grįžo į savo vietą. Benamis maivėsi, tyčia valgydamas demonstravo malonumą, kurį teikė duona.
Atvyko traukinys. Gražuolė susinervinusi išėjo iš stoties. Traukinys paliko miestą. Pro šalį lėkė apsnigti namai. Jauna, graži panelė ramiai skaitė žurnalą. Kartais prisimindavo benamį. Noras gauti užvaldydavo jos esybę. Malonumo troškimas aptemdydavo protą. Pati nebesuprato, ko konkrečiai trokšta, ar duonos, ar benamio, ar dar kažko neatrasto... Kur laimės, džiaugsmo, malonumo šaltinis?