Kęstučio branda

Šeštadienio rytas. Kęstutį pažadino m. telefono skambutis. Jis visad šeštadieniais ilgiau miega. (Kartais visą dieną neišsirita iš mygio.)
– Klausau, – atsiliepė užsimiegojęs Kęstutis.
– Labas, čia aš „Tabė“.
– Žinau. Kas nutiko?
– Mama prašė pasakyti, kad Vika buvo Kėdainiuose. Nusamdė liudininkus ir apskundė milicininkus.
– Iš kur žinai?
– Jos advokatas „kabina“ mano draugės mamą... Draugė kažkaip sužinojo.
– Jo... Ką padarysi.
– Sėkmės.
– Prireiks. – Sesuo „Tabė“ nutraukė pokalbį.
Kurį laiką Kęstutis gulėjo nieko nesuvokdamas. Suakmenėjęs. Bukas žvilgsnis klaidžiojo po kambarį. Mobilų telefoną padėjo ant žemės. Antklode užsiklojo galvą. Susirietė į kamuoliuką. Tyliai inkštė. „Kas dabar bus?... Nejau leisi mane sunaikinti? “ Susirietęs išgulėjo valandą. Vėliau, baimei atlėgus, išsitiesė. Abejingumas sau ir aplinkai viešpatavo kūne. Taip išgulėjo visą dieną. Sutemo. Tamsoje blizgėjo akys.
– Kęstutis – nuo žodžio kęsti... – tyliai ištarė jis.
... Vika – buvusi jo ž. Prieš pusmetį milicijai pateikė melagingus kaltinimus... Užvedė bylą. Ikiteisminis tyrimas. Paskui teismas. Kęstučiui jau buvo pavykę (beveik) įrodyti savo nekaltumą. Milicija jau kalbėjo, kad reikia patraukti atsakomybėn buvusią ž. už apkalbas. Bet štai... Sužinojo, kad Vika nusamdė melagingus liudininkus. Gal tai tik nepagrįstas faktais gandas? Neaišku. Prie ko tai prives.
Kęstutis uždainavo lietuvių liaudies dainą. Nerimas dingo. Pralinksmėjo. Baimė dėl rytojaus nebekankino. Įsismarkavo dainuodamas. Pakilo iš patalo. Išalko. Įsijungė šviesą. Nusilupo kelias česnako skilteles, svogūno galvą. Supjaustė. Subėrė į lėkštę. Sumaišė su varške. Įbėrė žiupsnelį druskos. Valgė su sudžiūvusia duona. Dainavo pilna burna. „Kas bus, močiute, kas bus?!? “... ir t. t.

Profesorius pasitaisė akinius. Pareiškė: kad vyrai subręsta lėčiau ir kad „jūs“ (tai skirta vienam studentui) esate to įrodymas.
Panelės prapliupo juoktis. Šaipėsi iš studento, kartodamos prof. žodžius.
– Atsiprašau! – Atsistojo įžeistas nesubrendėlis. – Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie jus. Gal jūs ir teisus. Kalbėjote apie buitį... Šitos pamaivos tikrai labiau žino, ko nori. Joms reikia saugios aplinkos. Gero namo kurorte. Atostogų salyne. Gero meilužio. Buko vyro. Gero tėvo jos vaikams ir etc. Jūs, gerbiamas profesoriau, esate teisus, šitos moterys tikrai to labiau trokšta nei aš. Bet tai ne asmenybės subrendimas, o egoizmo.
– Atsiprašau, man reikia išdėstyti medžiagą... Diskusiją galėsime pratęsti vėliau...
Po paskaitos visi išsiskirstė. Niekas neatnaujino pokalbio brandos klausimu. Nesubrendėlis pyko ant savęs, kad įsivėlė į kvailą pašnekesį ir išvestas iš kantrybės (viešai) prikalbėjo kvailysčių.