Testamentas

Mėlynos kuosos plunksna
pamesta viržių laukuos

kurią norėjau įsmeigti tau į
skrybelaitę
praėjusį rudenį
skvernais tik sukėlusį vėją

melsvai pilka plunksna
dabar kas naktį skrabena popieriuje
pajuodusį kuosų kranksėjimą
dabar ji
įmirkusi rašale
yra mano nuodėmklausys
ir vienintelis balsas
kuriuo aš šaukiuosi
tavęs

kad kaip mylimą šunį
vedžiotumei mano ranką
po popieriaus baltas ir klampias
pusnis

kad niekada nepaleistum
be pavadžio

mėlynos kuosos plunksna
per kotelį sulūžus pusiau

kai rašiau testamentą kad viską
paliksiu tik tau

užgyventas miglų miglas
vėjų vėjus
.
.
atrodo ir
viskas.