vogta duona ir šunys

Aš jaukindavau pavogta duona miesto šunis. Šie nepatikliai kaip dangaus debesimis keliaujantys paukščiai nužvelgdavo mane ir sprukdavo šalin. Tada vaikydavausi katinus. Sekiodavau jiems iš paskos ir pašnibždomis melsdavausi, kad leistųsi paglostomi. Vogdavau jiems pieną. Ir sausainius. Citrininius. Tik šie būdavo kartūs...
Taip niekada ir nelietė mano rankos katinų. Tik jų akių juoką ir liūdesius. Aptrauktus kuo nuostabiausiomis užuolaidomis. Kad paslaptis įrodytų man, jog ne bet kas gali draugauti su šiais padarais... vieną dieną aš pasukau ežero link... atsisėdau ant kranto ir ėmiau gailėtis jūros, kurios niekados nemačiau, bet taip pat norėčiau paliesti. Ir prie mano kojų atsigulė šuo. Geltonas. Neišgalvotas. Bet pažįstamas. Iš mano sapnų ir kelionių dykumomis ir kalnais. Tikras. Grynas ir kupinas tiesos. Tokios teisingos kaip upės, niekados nemačiusios pasaulio, vanduo. Tyras. Nekviestas. Tik lauktas. Ilgesingai, viliantis kartu išgerti žvaigždes ir pasistatydinti laivą namo iš šios žemės. Ir aš pravirkau. Ir išvijau šunį atgal į sapnus. Nenorėjau, kad šis pajuoduotų kaip tas upės vanduo. Bijojau, kad šuo niekados nebebus smėlinis. Uždengiau jam akis. Ir išvijau. Tik nemėčiau akmenimis. Mylėjau per daug. Ir žinote? Mes taip ir negrįžom namo. Nes nebuvo jokio laivo. Ir mes negėrėm žvaigždžių. Velkamės vienas šalia kito atsitvėrę sienomis. Ir jau tūkstantmečiai taip.