Aš prabudau...

Tamsių šešėlių apsupty,
Pramerkiu aš savas akis,
Bandau įžvelgt,
Bandau suprast,
Bandau įkvėpt nakties mintis.

Bandau,
O įkvėpiu jausmus -
Širdies plakimo troškimus.
Todėl paleidžiu sielą skrist -
Tenai kur supratimas
Ir žodžių virtinė kaitri.
Kur spalvos,
Kur meilė ir jausmai -
Tenai, kur jie tikrai tikri.
Aš leidžiu,
O ji privalo skrist.

O čia?
Pasaulis be jokių spalvų.
Čia auksas baltas,
O gėlės be jokių kvapų.
Čia žodžiai aštrūs
Ir meilė be jausmų..
Palaukit!
Ir vėl apsirinku...
Tai sapnas,
Iš kurio aš prabundu.

Jau prabudau
Ir aš spalvas matau.
Tamsa?
Ji tirpsta saulės spinduly
Ir auksas spindi iš toli.
O žodžiai?
Jie maudos meilės svaiguly.
Na štai,
Šviesa jau mano rytmety.

Todėl aš viską įkvepiu,
Laikau savy!
O veidas sublizga šypsny.
Nebepaleisiu,
Nebeprarasiu,
Tvirta esu – aš išlaikysiu.