Psichoterapeuto užrašai (II)

II.

– Žinau, kad turiu papasakoti apie savo vaikystę, – sarkastiškai mestelėjo Ji kažkurį iš pirmųjų seansų. Buvo jau kiek nurimusi – vaistai matyt buvo parinkti tinkamai, nes balse atsirado intonacijos užuomazgos, laikysena tapo lengvesnė. Pritariančiai linktelėjau.
– Mano tėvai manęs nenorėjo. Nenorėjo jie ir vienas kito. Mokyklinis romanas jiems baigėsi deja visai neromantiškai. Tiksliau – jis ilgai-ilgai nesibaigė, kaip matai, – ironizavo Ji. – Supranti, visą laiką, nuo pirmųjų nelemtų ląstelių susijungimo, visus devynis mėnesius ir visą likusį laiką po to – aš buvau jaunystės klaida, pradelstas terminas aborto procedūrai ir gyvas, kvėpuojantis, vaikščiojantis priminimas apie tai, koks mano tėvų gyvenimas galėjo būti, jeigu ne aš. Aišku, mylėjo jie mane ir rūpinosi, ir netgi vienas kitą sugebėdavo bent jau pakęsti – kai apie tai galvoju, man darosi taip graudu ir taip nuoširdžiai žmogiškai jų gaila – nagi stengėsi jie dėl manęs, žinai tą nuvalkiotą, sveiku protu, bent jau man, nesuvokiamą šabloną „gyvename kartu dėl vaikų“... Kai pagalvoji, tai taip sušiktai paradoksalu, nes tuo man jie labiausiai ir pakenkė. Būtent ant mamos, neva padariusios man tokią didžiulę auką, aš ir pykstu – ir būtent dėl to, kad privertė mane praeiti visą tą pragarą, nors kita vertus... gal ir nėra prasmės pykti ant jos, nes ji pati save nubaudė keliariopai stipriau, pasmerkdama save dvidešimčiai metų kančios, pažeminimo ir visiško moteriškos savigarbos praradimo. Žodžiu, aš jau senokai nustojau kažką dėl to kaltinti ar teisinti, supratau, kad pati turiu sutvarkyti tai, kas buvo sušikta mano gyvenime, man dar net nepradėjus jo gyventi. – Ji žaidė žiebtuvėliu (šį kartą turėjo tamsiai mėlyną, ankstesnįjį bjaurios kičinės tigro imitacijos, matyt, pametė), tačiau neprisidegė, kas mane kiek trikdė, nes trūko tarsi paskutinio gabalėlio mūsų įprastinėje dėlionėje. – Žinai... surankiojus atitinkamus kadrus, apie mūsų šeimą būtų galima sukurti neprastą klipuką, pavadintumėm jį „Inteligentijos asocialumo kronikos“: dažiau girtas negu blaivas, baltosios karštinės kamuojamas tėvas, depresuojanti ir ant savižudybės ribos nuolat balansuojanti motina ir emociškai traumuota tarp jų abiejų bei savųjų psichologinių krizių besiblaškanti aš...
Staiga Jos išraiška pasikeitė, žvilgsnis tapo skvarbesnis – supratau, kad iš laisvai tekančio prisiminimų srauto Ji netikėtai sužvejojo vieną ir akivaizdžiai labai nemalonų.
– Prisimenu, kai man buvo gal trylika, su mama anksčiau laiko grįžusios iš kelionės radome tėvą su kita moterim jų miegamojo lovoje. Kilo tikras chaosas, tėvas šlitinėjo girtas ir nuogas, mama drabstė po butą jo daiktus, o aš tarsi užhipnotizuota, tiesiog sustingusi,  stebėjau, kaip toji kita neskubėdama rengiasi. Žinai, tada pajutau, kad virstu į vieną didelį šnypščiančios neapykantos ir pykčio kamuolį – ir kas keisčiausia, pykau ne tiek ant jo kaip savo tėvo, kad užvirė tokį jovalą namie, bet labiau ant jo kaip vyro – už tokį cinišką moters pažeminimą... Iki šiol, kai prisimenu šią sceną, mane tiesiog fiziškai supykina. Kaip manai, – Ji klausiančiai žvilgtelėjo į mane. Nudžiugau dėl Jos dėmesio, tačiau suvokiau, kad iš tiesų atsakymo Ji nelaukia. – ar dėl šito patyrimo iš mano žodyno išsitrynė „ištikimybės“ sąvoka ir taip baisiai išsikreipė požiūris į vyro-moters santykius? 
Pagaliau ji užsirūkė, kurį laiką rūkė tylėdama ¬– jaučiau, kad Jai sunku buvo išsakyti tai, ką tik ką girdėjau, tačiau Ji buvo pasiryžusi žaisti pagal taisykles, tad tęsė:
– Dabar aš jau ir nebepamenu, kada ėmiau kurtis tąjį savo fasadą – tą save, kurią visi norėjo matyti. Visos audros šėlo tik viduje, draskydamos mane taip, kad skaudėjo iki kaukimo, o aš buvau gera, klausiau mamytės ir tėvelio. – Ji ironiškai šyptelėjo, kurį laiką žvelgė pro langą, tarsi bandydama įžvelgti ten savo praeitį, suvokti ką ir kaip turėjo daryti kitaip. – Kažin ar man buvo galima ką prikišti - tobula dukra, tobula studentė, tobula darbuotoja, tobula draugė, tobula meilužė, kompanijos siela, šarminga ir žavinga asmenybė su visais savo akademiniais ir profesiniais pasiekimais... Va toks buvo tas manasis fasadas.  Supranti, aš daug metų jutau, kad mano sieloje veriasi baisi juodoji skylė, ilgainiui sutrauksianti į save ir pradanginsianti viską, kas manyje buvo gero. Jutau, kad savyje turiu per daug purvo ir blogio, tad niekieno neprašyta ėmiausi misijos visus nuo to apsaugoti – apsaugoti kitų ramybę, jų apgaulingą ir netikrą žinojimą apie mane. Turėjau visa tai užblokuoti, pradanginti, paskandinti... Žinau, nesakyk, – ūmai sužaibavo akimis į mane, nors aš nuolankiai tylėjau, – tai sena kaip pasaulis tiesa, kad alkoholiu negalima numalšinti skausmo, jeigu nepašalini jo šaltinio. Jeigu geri tiek, kad jau nebesuvoki, jog geri tik tam, kad nebeskaudėtų – nubaudi pats save ir įsimurkdai į tokio skausmo liūną, nuo kurio, rodos, tiesiog inkščia kiekviena ląstelė. Niekada kaip reikiant neatsijungdavau, kiek beprisigerčiau – alkoholis man tiesiog atjungdavo nors ir tokį silpną, tačiau dar šiek tiek funkcionuojantį sielos gynybinį mechanizmą, todėl man skaudėjo tik dar labiau. Vilties neprarasdavau, tad gėriau dažnai ir dažnai labai smarkiai – bandydavau dar ir dar kartą, kaip bukas vabzdys, atkakliai plakdamas sparneliais į stiklą, tarsi va jau sekantį kartą jam galėtų pavykti ištrūkti – taip ir aš tikėjausi, kad vieną kartą galų gale pramušiu tą skausmo žiedą, spaudžiantį mano esybę. Alkoholis manyje pažadindavo tokią klaikią destrukciją, kad kai jau griebiausi peilio prieš artimą žmogų, suvokiau, kad stoviu pirštų galiukais liesdama tą ribą, kurią peržengus kelio atgal nebebus. – Ji stabtelėjo, tarsi pabūgusi iš savo praeities triukų skrybėlės ištraukti pernelyg bjaurų triušį. – Taigi buvo periodas, kai buvau visiškai metusi gerti – va matai kokia aš – man suprantami tik radikalūs sprendimai...
Ji ištiesė ranką link vandens stiklinės, tačiau tarsi sustabdyta ką tik savo pačios pasakytų žodžių apie gėrimą, prie stiklinės neprisilietė, ranka tarsi atsimušė į sieną ir suglebo ant kairiojo kelio, mačiau kaip Ją vargino kiekvienas ištariamas žodis – jai netapo nei trupučio lengviau. Tačiau Ji tęsė, o aš džiaugiausi, kad seansas vyksta taip sklandžiai, be mano įsikišimo, tad nerizikuoju užduoti per gilų klausimą, pasukti pokalbį per sudėtinga kryptimi ir taip Ją... įskaudinti. Kai tai prisimenu, suvokiu, koks jau tada, nuo pirmųjų kartų, absurdiškas buvo mano elgesys – bijoti įskaudinti pacientę, kuri ir taip yra vaikščiojantis skausmo kamuolys? Ką tuomet su ja kalbėti – apie gėles ir drugelius, bet kokia tuomet terapijos prasmė...
– Dar mokyklos laikais pradėjau gerti receptinius raminančiuosius, tačiau jie padėdavo tik tiek, kad atbukdavau. Aišku, renkantis tarp aštriai sielą rėžiančio skausmo ir buko maudimo – antroji alternatyva visada atrodydavo patrauklesnė. Mane apsupdavo tokia jauki migla, kuri amortizuodavo bet kokį smūgį, o emocijų briaunos tapdavo neryškios, tarsi susiliejusios. Daug metų, dar nuo baigiamosios klasės, mano šeimos gydytoja man vaistus išrašinėjo lengva ranka, kaldama į galvą, kad visos ligos „nuo nervų“. Nors žinai, man buvo visiškai nusispjauti, nuo ko konkrečiai man skrandyje atsirado opa ar dėl ko pradėjo kankinti migreniniai galvos skausmai ar ką su visom tom ligom daryti – man tebuvo svarbu atsikratyti TO skausmo. Kai poveikis tapo per silpnas, ėmiau juos maišyti su alkoholiu, – tai išgirdęs, pasitelkiau visą įmanomą savitvardą, kad veide neatsispindėtų nepritarimas. – Nuo to bent jau pralinksmėdavau tiek, kad net man pačiai pasidarydavo smagu būti savo pačios kompanijoj, ką jau kalbėti apie kitus. O tai, kad atminties juostelėje įrašai negrįžtamai išsitrindavo ištisoms valandoms – man tuo metu tai tebuvo menkas šalutinis poveikis. Supranti, man po tokio kokteilio telikdavo visiškai tuščias baltas kadras, tarsi ne aš būčiau ten buvusi, ne aš būčiau tai kalbėjusi, ne aš būčiau tai dariusi, tiesiog – ne aš. Jeigu nėra manęs – vadinasi, nėra ir mano skausmo. Draugės visa tai stebėjo su nerimu, guosdavo mane, bardavo, moralizuodavo, prašydavo... Aš tik urgzdavau: „Dėl dievo meilės, jeigu tokios protingos ir rūpestingos, tai gal už mane ir pakentėkit? “
– Bjauriausia, – tęsė Ji – kai įkali sau į galvą, kad niekam negali atskleisti savo tikrosios savijautos, o net jeigu ir galėtum, kažin ar sugebėtum tai išsakyti žodžiais, nes ir pati nesupranti, tada patenki į tokį bjaurų uždarą ratą – imi save kaltinti, kad elgiesi neadekvačiai, kad sukeli aplinkiniams abejonių ir klausimų ir gal net kažkokį neapčiuopiamą nerimą, nors tam neva nėra jokios akivaizdžios priežasties... Apimta šios kaltės, jautiesi dar blogiau, ir taip ratas sukasi nesustodamas, metai iš metų, kol net nebeprisimeni, kad gali būti ir kitaip... – Jos balsas skambėjo kaip niekad beviltiškai. Atrodė tokia išvargusi, kad nebekankinau jokiais klausimais ar savosiomis įžvalgomis.