Drožlės (Aguonų gt. blues, iš Vilniaus bliuzų)

Arkadijus dievadirbys,
tas, pas kurį užeinama po arka,
pamiršo užrakint duris
ir išdrožė link kinų ambasados –
statybose gali surasti kokį lentgalį
arba
balvoną kokį, čiurką ar blukelį
išblukusį, rievėtą, iš kurio
gali išdrožt ką nors už porą eurų:
prie Aušros vartų eina neblogai,
ir dar per Kazį, jei prie Bernardinų
atsistoji.

Arkadijus dievadirbys
išmano savo darbą.
O, niekas kitas šitaip dieviškai
neišdrožia!
Sakydavo Stefutė iš Audimo,
ir parausdavo,
To žodžio susigėdus
apsimestinai.

Kad jam per gūžę kas uždrožtų, nuodrožai,
linkėjo Stasikas Arkadijui, matydamas
drožlytes dvi Stefutės plaukuose
greta ramunės žiedo,
ir tada
jis praveria duris po arka –
rado jas neužrakintas, –
kampe išnyksta ir patikrina nagu
aštrumą kalto.

Arkadijus dievadirbys
sugrįžta su blukiu po pažastim, svajodamas
kaip visą naktį droš Mariją, kol jos lūpos
atgijusios virpėdamos atsidūsės:
O dievo motina!
tačiau
iš už varstoto akys,
tarsi katino, tarsi koks nors žvėris
į kampą pats save įspendęs būtų,
tartum dar viena
skiedrelė jam nuo dūšios nuobliuota,  
skaudėdama, susiriečia keturlinka.  

Arkadijus dievadirbys,
netaręs žodžio,
pripila lig pusės
dvi.