Keturi laiškai iš mergaitės,kuri gyveno KITAIP

Stikliniame laikrodyje tyliai byra smėlis. Kaip gera degant žvakėms stebėti aplinką. Ant stalo padėti sudegę degtukai, lova paklota, o užuolaidos jau nuleistos. Atrodo, kad viskas aplinkui laukia kitos dienos, kai išaušus žvarbiam rytui, priėjęs prie lango, pamatysi vėjo blaškomas snaiges, o po kurio laiko tau mirktels žvalus saulės spindulėlis. Gera žinoti, kad ši naktis ne paskutinė, o rytojus tęsis iki kitos nakties.... Ant stalo guli keturi laiškai. Nežinau kas juos siuntė, tačiau labai norisi atplėšti ir daugiau nebegaliu kentėt. Atplėšiu pirmąjį laišką ant kurio žaliomis stambiomis raidėmis išraitytas žodis

                              VASARA 


    Mieloji Mano,

  Šiuo metu esu persisvėrusi per Italijoje esantį balkono kraštą. Vaizdas pasakiškas... Matosi padūmavę kalnai, o nudaužytos plytos, išvertusios raudonus savo pilvukus, kepinasi saulėje. Atrodo, kad žolė čia žalesnė nei Lietuvoje, o debesų kamuoliukai sudaro gražesnius paveiksliukus nei ten, pas tave, Mano Mieloji. 
  Noriu tau papasakoti istoriją apie save. Prisimenu, vieną vasaros popietę gulėjau rugiuose ir kramčiau ilgutėlį šiaudą. Ant akių buvau užsimaukšlinusi kepurėlę nuo saulės, bet vis tiek jutau, kaip saulutė rausvina mano skruostus, o debesėliai tingiai plaukia pro šalį, tarsi sakydami: ”Mergyt, pažiūrėk į mane... Kokį nuostabų piešinėlį aš tau parodysiu... ”Liūto, avies, katinėlio, šuniuko formos pūkuotukai plaukė nepalikdami pėdasakų ir švelniai glostė mano nosį savo minkštutėmis, pūkuotomis pėdutėmis. Tačiau aš nežiūrėjau į juos. Labiau mane domino namelis tolumoje... Įsivaizdavau, kad toje trobelėje gyvena ateitis, o plevenančios šilkinės užuolaidėlės slepia laiką... Ir vis dėlto, jei man būtų suteikta teisė pasimėgauti ateities vizijomis nebūčiau sutikus. Juk pats geriausias dalykas yra tas, kai nieko nežinai apie savo ateitį ir tiesiog mėgaujiesi rizika ir bandymais gyventi kitaip. Kai tą vasaros popietę gulėjau rugiuose supratau, kad įėjus į namelį galėčiau išvengti daugumos savo bėdų. Galėčiau nedaryti klaidų ir  gyventi TOBULAI. Bet ar būdamas tobulas tu galėtum gyventi pilnavertiškai? Nemoku rodyti brangiems žmonėms dėmesio ir, tikriausiai, namelyje suvalgius pyrago gabalėlį su vyšnių uogiene ir ateities milteliais suvokčiau ką darau ne taip ir kodėl skaudinu pačius brangiausius žmones. Juk visada lengviau, kai žinai ko vengti... Bet ar tai būtų gyvenimas... be klaidų, be ginčų, be kvailų nesutarimų...? Ir aš pasilikau gulėti pievoje galvodama, kad tobulėju ne tik tada, kai saulė man mirkčioja, plaupia šiltas vasaros lietutis ar brendu per rasotą, ką tik nupjautą žolę. Tobulėju dabar, nes suprantu gyvenimo esmę, kad visi nuotykiai susideda iš daugelio nuotrupų ir dūžtančių stiklo rutuliukų, kurių viena dalis reiškia klaidas, o kita-simbolizuoja džiaugsmą ir meilę.
  Mieloji Mano, pasėdėk parke ant suoliuko ir suvok, kad gyvenimas ne vien ieškojimas, kur gyvena tobulybė ir kur slepiasi laikas, bet ir tavo pačios supratimas, kad gyveni vieną kartą ir TURI TEISĘ padaryti daugybę klaidų ir nueiti galybę dar neišgrįstų takų.

                                            Tavo Brangi Draugė, Lemtis.  


Viešpatie, koks laiškas!!! Niekada nesu skaičiusi laiškelio, kuris duotų tiek daug. Pauosčiau popieriaus skiautę... kvepia vasara ir ką tik nušienautais rugiais... Ir įspėkit kas tada nutiko? Iš voko išropojo boružė ir elegantiškai išskleidus savo sparnelius išskrido pro truputį pravertą langą. Negalėjau patikėti tuo, kad laiške gyveno raudonu, taškuotu gobtuvu prisidengęs padarėlis. Laiškas iš Italijos, laiškas man... laiškas nuo mergaitės, vardu Lemtis... Ir vis dėlto, keista... Man šis vardas dar nė karto negirdėtas, o tuo labiau nesu kada sutikusi mergaitės, kurią vadintų  Lemtimi. Ant stalo guli dar trys laiškeliai, o naktis dar ilga. Užsidegiau levandų kvapo žvakelę, o prieš save pasidėjau rožių kvapo smilkalą ir praplėšiau antrąjį laišką ant kurio aiškiai buvo parašyta 
                          PAVASARIS

Ar uostei kada nors kaip kvepia  ką tik uždegta žvakė. Tylutėliai varvantis vaškas šiuo metu glosto mano pirštus. Truputį degina, bet jausmas labai malonus ir nuteikiantis labai romantiškai. Šiuo metu Italijoje dingo elektra ir man tenka rašyti degant žvakei. Noriu su tavim pakalbėti apie tai, kaip mes abi suprantam gerus norus ir šviesią ateitį. 
  Šiandien iškepiau pyragą, bet kepiau jį ne dėl to, kad jo norėjau, bet todėl, kad man buvo liūdna. Pasiūliau pasivaišinti juo savo šeimai. Brolis atsilaužęs didžiulį gabalą pyrago išbėgo su draugais lošti futbolą, sesė pasakė, kad jo nevalgys, nes jis per riebus ir ji nenorinti gadinti savo nuostabios figūros, nes ką tik pradėjo laikytis dar vienos populiarios dietos, kuri jau spėjo išplisti jos draugių tarpe, mama apšaukė, kad sunaudojau visus kiaušinius, o tėtis net nepažiūrėjęs į mano akis sušveitė tris jo gabalus taip, lyg tai būtų balta duona išmirkyta vakarykštėje arbatoje. Ir štai kas gavosi iš to, kad norėjau būti maloni ir gera kitiems. Bet man pasidarė geriau, nes puikiai suvokiau, kad  tas pyragas atnešė daug laimės ir džiaugsmo... Aš esu laiminga. Ar esi kada nors buvusi pas būrėją? Aš ten niekada neinu, nes nenoriu išgirsti kaip ji pakraipius galvą pasakytų: ”Ach, panele, šie metai jums atneš labai daug skausmo ir baimės, netekčių ir praradimų. Mokėkit šimtą lirų ir aš pasistengsiu nuimti nuo jūsų blogus prakeikimus. ”Ir esmė čia ne tame, kad ji manęs prašo pinigų. Esmė tame, kad nenoriu išgirsti kaip kažkas pažiūrėjęs į mane ar mano nuotrauką pasakys, kad gyventi man liko tik kelios dienos ir visas ateinantis gyvenimas man bus klotas rožių spygliais... Noriu gyventi ir jausti, kad turiu pasirinkimo teisę ir, kad viskas gali susitvarkyti net tada, kai jaučiu, kad tai ką turėjau slysta man iš rankų ir kaip stiklo karoliukai dūžta ant marmurinių plytelių. Noriu gyventi nejaučiant, kad kažkas žino daugiau apie mane, nei aš pati.
  Ar kada jautei tą? Žinai kuo kvepia mano kambarys? Jis dvelkia švaria patalyne ir užgęsusia žvakele... Sudrebėjo mano rankos ir aš netyčia išpyliau vašką sau ant gėlėtos suknelės, kurią vakar buvau išskalbusi. Juokinga ir graudu, nes dabar rašau praktiškai nieko nematydama, o pro langą skverbiasi tik blankoka mėnulio švieselė ir kelių šviestuvų, iš mano gatvelės, žiburiavimas. Štai kas liko iš mano laiško. Tamsa... tamsa... tamsa ir keli vaško gabaliukai. 


                                          Nuoširdžiai tavo, Lemtis


Kodėl dabar perskaičiau pavasario laišką? Kodėl? Galbūt tai lemtis? Tikriausiai, kad ne... O šis laiškas kažkodėl man pasirodė keistas ir nelabai suprantamas... Galbūt todėl, kad aš dar nesu subrendusi tokiam laiškui ir tokioms mintims. Įkišau ranką į laišką. Mechaninis veiksmas. Ir kažką apčiuopiau.. kažką minkšto, truputį lipnaus ir tuo pačio, bandančio sukietėti. Vaškas... Daug gabalėlių vaško ir trupinys Italijos šviesos, kuri sklido iš laiško gilumoje esančios kertelės. Nesate matę kaip sklinda šviesa iš laiško? Prisipažinsiu, aš taip pat to dar nesu mačius... tiksliau nebuvau to mačius iki dabar. Iki sausio trečios dienos ryto.. kai laikrodis rodo tris valandas ir trisdešimt tris minutes. Manau, kad vakaras bus labai ilgas... ir labai įdomus... ir labai šaltas. Einu užsikaisti puodelį arbatos. Kokią arbatą jūs mėgstate? Aš visą laiką geriu tik raudonąją arbatą su šaukšteliu cukraus.
  Puodelis jau maloniai šildo mano rankas, galiu imti kitą laišką, kurio priekį puošia dailus, išraitytas užrašiukas


                                    RUDUO


Miela Mano Etatine Skaitytoja,

Šiandien tau papasakosiu istoriją apie mergaitę, kuri sunkiai sirgo. {Tikriausiai tai istorija apie mane}{Bandyk įspėt pati}

Gyveno kartą mergaitė, kuri sirgo labai sunkia liga. Jai buvo likę tik kelios savaitės gyvenimo. Mergytė labai mėgo piešti, ir sužinojus apie savo ligą ji nupiešė daugybę piešinių, kurie vaizdavo riterius bešuoliuojančius savo eikliais žirgais pas savąsias princeses, geltonus aukso miestus, žibančius bažnyčių stogus, kurie ryto šviesoje įgaudavo burgundiško vyno spalvą, smaragdus ir burtininkus, auksaspalvius žirgus ir raudontaškes  boružes. Ji prirašė daugybę laiškų draugams, kuriuos išsiuntinėjo po visą margą pasaulį.
  Vieną rytą ji pasijuto labai blogai, nes už lango kaukė rudeniškas žvarbus vėjas, o kambaryje buvo ganėtinai šalta. Mergaitė bandė slėptis po pūkine antklode. Retkarčiais ji taip darydavo, kai būdavo labai bloga ir graudu. Kažkas pasibeldė į josios duris.
-Kas ten?
-Aš. –pasigirdo malonus vyriškas balsas
-Įeik, -tarė mergina ir greitu rankos judesiu nuo savęs patraukė ant veidelio užkritusį antklodės kraštelį.
-Žinau, kad tau šiandien bloga, pajutau tai, kai piešiau kelis eskizus mažutėlėje gatvelėje. Maniau, kad ateidamas čia tau kai ką atnešiu. Tai ne materiali dovana, bet pagalvojau, kad galbūt tau ji pasitarnaus.
Tada vaikinas išsiėmė kelis teptukus ir guašą. Priėjo prie lango ir pradėjo tapyti. Jis tobulino savo kūrinį  kelias valandas, kol teikėsi pasitraukti nuo langelio. Mergaitė pažiūrėjo ir nustebo. Lange žydėjo daugybė gebenės lapelių, o virš jų spindėjo saulė ir koketiškai mirksėjo mergaitei{o ilgai pasiklausius galėjai net išgirsti saulutės niūniavimą. }
Dailininkas priėjo, pabučiavo mergytei į skruostą ir tarė:
-Kai nuo gebenės nukris paskutinis lapelis, galėsi nebekovoti dėl savo gyvybės ir pasiduoti mirčiai, bet kol lapeliai bus ant tavo lango ir kol piktadarys lietus jų nenuplaus, tol tu turi kovoti ir tikėti, kad viskas susitvarkys.

Ir mergaitė gyveno... ir tikėjo... ir nemirė... Ji išgyveno ne vien dvi savaites, bet du mėnesius, vėliau dar du metus, kol ant lango liko vienas nusitrynęs lapelis. Tada priėjusi prie lango ji nupiešė dar tris šimtus lapelių...


Mieloji Mano, nupiešk man viltį... Nupiešk ant mano lango viltį, kad turėčiau kuo tikėti ir kuo gyventi.
Siunčiu tau kelis akmenėlius, nes esu prie jūros, o vėjas kedena man plaukus. Gera... Myliu tave... {tikrai myliu}

                                                    Lemtis


Nupiešiu tau viltį... Nupiešiu. Prižadu... Kaip ji atrodo, kad galėčiau ją nupiešti įtikinamai? Kaip ji atrodo? Prašau parašykit man... Prašau. Noriu išgelbėti vargšę gyvybę nupiešdama jai viltį.
Rankos nesąmoningai griebia kitą laišką, kuriame užrašyta{truputį kreivokai ir nelabai gražiai}


                                                          ŽIEMA

Miela Mano,

Šiandien užlipau į palėpę. Ir kai ką atradau, ko niekada nebesitikėjau išvysti. Pamačiau dėžutę... skrynelę. Tai sena, iš močiutės paimta dėželė, kuri kvepia praeitimi. Čia laikau pirmos klasės sąsiuvinius ir seniai nebenaudojamas sulūžusias kreideles, pažymių knygeles ir močiutės megztas kojines. Taip pat čia yra keli smilkalai, galbūt devyni laiškučiai iš artimųjų ir kelios skardinės. Apie jas ir noriu su tavimi pakalbėti.
  Skardinėje aš laikau savo jausmus. Šiandien prisiminiau, kad jų nebuvau paleidusi į dienos šviesą ilgiau nei kelis metus. Ir jie išėjo... Susitraukę... traiškanoti... tylūs ir nebylūs. Bet su jais pažaidus jie įsidrąsino ir kibo man į garbanotus plaukus... Tyliai kuždėdami į ausį: “Vaje, kaip mes tavęs pasiilgo””Vaje, kodėl tu taip ilgai mūsų neišleidai? ””Vaje, negi tu nebenori patirti meilės ir džiaugsmo””Vaje, kaip tu galėjai be mūsų ištverti dvejus metelius? ”
Nusijuokiau. Kokie gražučiai minkštučiai padarėliai tie jausmai.. Ilgi pirštukai apgraibomis ieško mano ausų, o įsikabinę prataria: ”Vaje, vaje, vaje, vaje”. Pasidarė juokinga. Aš garsiai nusijuokiau. Nykštukai{mano jausmai}apsidairė, nieko nesuprato ir atsistoję prieš mane suriko taip, kad girdėčiau: 
“Vaje, ar žinai ką mes norim tau pasiūlyti? Mes turime naują produktą kuriuo tu tikriausiai susidomėsi. Turime specialios rūšies švelnumo!!!! Ir tau, kaip pirmajai klientei, duosime nemokamą pavyzdį. ”
Ir nuo to laiko, aš pradėjau kolekcionuoti... Žinai ką? Dabar mano lentynoje{toje, kur sudėtos visos knygos}yra atlaisvinta vietos specialiai kolekcijai... Malonumų Kolekcijai...

Mama atėjo ir pasakė, kad aš esu pamišusi ir, kad vienintelis kelias, kur visa tai mane nuves, bus psichiatrinė ligoninė. Vėl nusijuokiau, bet mintyse pagalvojau, kad didžiausia nesąmonė ta, kad dainuojant tave nutildo, verkiant liepia nurimti, o atėjus pas draugą pasiguosti{kai leki tekinom per balas}, jį randi tvirtai belaikantį rankas už nugaros... Taip pat su manim pasielgė ir kiti... Pradėjus kolekcionuoti Malonumus, jie sudaužė mano stiklinius rutuliukus. {Mano viltis ir svajones}

                                          Lemtis

Aš apstulbus...
Kažkas pabeldė į mano duris ir paliko ten DAR vieną laišką. Atplėšiau jį.

Mieloji,

Tikriausiai žinai, kad vienintelis adresatas esi tu... Ir visi laiškai buvo skirti tik tau... Tie kas skaitys šiuos laiškus taip pat taps adresatais ir tuo pačiu, siuntėjais. Kai jie pabaigs skaityti šiuos keturis laiškus, tikiuos jie suvoks jų prasmę. Tikiuos... Nes...

Laikas slysta pro pirštus tarsi smėlis, ir nieko negali padaryti... Delne lieka tik didžiausi akmenukai ir gražiausios kriauklelės. Vakar dienoje rasite paguodą, o rytojuje-viltį.


                                    Nuoširdžiai tavo {ir jūsų visų} 
                                                                      LEMTIS.





_________________________________________________________

Labai prašau nebalsuoti neperskaičius viso kūrinio. Tai, tikriausiai, vienintelis noras, kurį aš jums sakau. Labai prašau.