nešventai

ištrėmę miegą traukiniais
iš patalų
laukuos subėga žmonės

liūdni kaip duonos riekė
paskutinė

kaip kad akis atmerkę -
ką tik gimę

liūdi iki ašarų

laukuos ieškodami viens kito
šąla
ieškantys pavasario

ir girnomis
sumalę dangų -

stogais snieguotais
švyti tuščios trobos.

tik skausmą
kanklėmis išgroję

vyno purslais
lyg sviediniais patrankos
zvimbia

"miunchauzeniškai" pasinėrę
į svajonę
už rankų susikimba
užsimerkę

pavasaris.
užgęsta krosnys