Tetai Audronei patiko akmenimis ir akmenukais puošti savo sodą. Kai visi kampai, pakraščiai ir takeliai buvo jais apdėlioti, teta Audronė iš pajūrio parsivežė mažesnių - kaip meduolių - lygiu dugnu ir išgaubtu viršumi. Kiekvieno akmenuko iškiliąją pusę ji nudažė kokia nors spalva, o dažų turėjo raudonų, geltonų ir dar visokių. Paskui spalvotą viršų papuošė taškuotomis gėlytėmis, viename krašte išrietė lankelį, ir akmenukas tapo panašus į boružę.
Teta Audronė sudėjo akmenines boružėles į pintą krepšį ir paliko po obelim. Paskui atvažiavo svečių, ir po kavos teta Audronė padalijo jiems iš krepšio boružėles. Visi ėmė ir gyrė jas, tik pusbrolis Aleksandras muistėsi, bet ir jam į kišenes įkišo du dažytus akmenukus.
Pusbrolis Aleksandras manė, kad dauguma daiktų bute tiktai užima vietą, išstumdami iš jo orą. Todėl jis nieko nenorėdavo nešti į namus, o namie vis galvodavo, kuo čia atsikračius.
Iš viešnagės pas tetą Audronę parvežtus akmenukus pusbrolis Aleksandras kol kas pasidėjo savo virtuvėje ant palangės. Netrukus pas jį užsuko Kristupo mama ir, pamačiusi boružėles, labai jomis susižavėjo.
- Ir aš norėčiau tokių pasidaryti! Kokiais dažais jos dažytos? - klausė ji, bet pusbrolis Aleksandras to nežinojo. Jis mielai atidavė Kristupo mamai abu akmenukus ir džiaugėsi, kad jo bute bus daugiau oro.
Kristupas buvo dviejų metų vaikas, gražiausias, protingiausias ir skaniausias pasaulyje. Taip sakydavo, kas minutę jį išbučiuodama, Kristupo mama. Niekas jai neprieštaravo, nes kas geriau galėjo žinoti Kristupą, jei ne jo mama? Tiktai pusbrolis Aleksandras erzindavo:
- Dar pažiūrėsim, kas iš jo išaugs. Ir aš kadaise buvau protingiausias vaikas...
Kristupas mėgo automobilius. Vos išmokęs sėdėti, jau sukdavo galvą ton pusėn, iš kur išgirsdavo atūžiant kokią mašiną, o pamatęs neatplėšdavo nuo jos akių. Jeigu jį būtų palikę vieną vežimėlyje, tai nė mamos nepasigestų - kad tik pro šalį važiuotų mašinos. Labiausiai mėgo tas, kur su sirena, jas vadindavo „vyju-vyju“.
Ir namie Kristupas žaisdavo tik mašinėlėmis, kurių turėjo daugybę. Todėl mama nežinojo, ar akmenukai jį sudomins, ir nustebo, kad Kristupas jais nepaprastai apsidžiaugė. Tokių žaislų jis dar nebuvo regėjęs. Kitaip nei mašinėlės, boružės buvo tylios ir lėtos, bet labai draugiškos. Jam tiko jos - sunkios, tačiau patogios laikyti saujoje. Nebepaleido jų iki vakaro. Ir į lovą ėjo, ir užmigo su akmenukais. Išslydusius į patalą Kristupo mama juos surinko ir padėjo šalia lovelės. Jei žinotumėt, kaip rytą Kristupas juokėsi laimingas, pamatęs ten savo boružėles!
Nuo tos dienos Kristupo akmenukai visada buvo su juo arba netoliese. Ir į lauką eidamas, bent vieną pasiimdavo su savimi. Šildydavo juos saujoje taip, kaip paukšteliai šildo kiaušinėlius lizduose. Teta Audronė labai didžiavosi tokiu jos darbų pripažinimu, nuoširdesniu ir tikresniu už visas suaugusiųjų pagyras.
Tačiau kartą iš ryto - po kokių dviejų savaičių ar mėnesių - Kristupas pasigedo boružėlių jų vietoje prie lovos. Mama apžiūrėjo palovį, iškratė patalynę, bet boružėlės buvo dingusios.
- Kur tu jas užmetei? - klausė mama.
Kristupas jau tempė lūpą verkti. Tuomet mama pastebėjo lango stiklu ropojančius vabaliukus, taip pat du ir gražius, tiktai daug mažesnius.
- Žiūrėk, Kristupai, ar čia - ne tavo boružėlės? Iš kur jos atsirado? Gal iš tavo akmenukų išsirito?.. Vargšelės, jos prašosi į lauką. Ką daryti?
Lauke buvo darželis, švietė saulė, čiulbėjo paukščiai, kvepėjo žiedai. Ką čia bepadarysi - Kristupas su mama atsargiai popieriaus lapu surinko boružėles ir, pravėrę langą, paleido į šviesų ir šiltą jas viliojusį pasaulį.
Tokia būtų istorijos apie akmenines boružėles pabaiga, bet žiemop, kai darželyje visos gėlės jau buvo nužydėjusios, paukšteliai išskridę į pietų kraštus, o vabaliukai išsislapstę po visokius plyšius, Kristupo mama vieną rytą klojo patalą ir netikėtai nežinia iš kur ant grindų bumptelėjo du akmenukai. Taip, tai buvo tos pačios Kristupo boružėlės! Jos grįžo, grįžo namo, pas Kristupą! Visiems tai buvo panašu į stebuklą, tiktai pusbrolis Aleksandras burbėjo:
Pasakoje nepatinka, kad tepliojama ant akmenukų, nes man natūralūs gražiausi, bet čia jau subjektyvu. Galvoju, kokiais dažais turėjo būti dažyta, jeigu tiko dviejų metų vaikui. Taip pat neduoda ramybės klausimas kokio dydžio tie akmenukai. Juk jeigu nedideli, tai į lovą šiukštu ne, mažas vaikas gali užspringti.
Taip, man patinka akmenukų virsmas į tikras ir jų sugrįžimas.
Neaišku kokio amžiaus žmogui skirta ši pasaka, bet nepanašu, kad vaikams. Tai lyg suaugusių pasidalinimas anekdotine situacija apie tai, kaip mažylis netikėtai pamėgo akmenuką ir kaip suaugusiems teko galbūt apgauti jį ir paskui vėl pakišti naujas tetos Audronės boružes.
Konkurso sąlygose nurodyti vertinimo kriterijai (kokia kiekvieno svarba - individualu), juos trumpai ir aptarsiu:
tinkamumas vaikams - 0,5 iš 2:
pusę balo skiriu, nes pagrindinė mintis - stebuklinė metamorfozė akmenėlio-boružėlės, gali būti puikia pasaka. Tačiau šiame tekste nėra, nes autorius nusprendė, kad pasaka yra tapatu vieno žmogaus pasakojimo, apie giminės pasisedėjimus ir vaikų auginimą, kitam, panašiai primityviai mąstančiam, individui. Keturi penktadaliai teksto yra socialinis nekrologas, kuris ne tik vaikams netinkamas, bet žmonėms kaip tokiems.
naratyvo sąsaja su akmenuku - 0,5 iš 2:
nėra paveikslėlio, pusę balo skiriu už paveikslėlį, kurį įsivaizduoju
bendra teksto kokybė - 0,5 iš 1:
dėl to paties paveikslėlio trūkumo, taip pat netaisyklingai skirstoma į pastraipas, sakiniai "kapoti", tarsi versta iš ne tokios lanksčios kalbos.
________________________
Ačiū vertintojui vilk už pastabą dėl teksto. Pastaba teisinga. Kai baigsis vertinimai, paprašysiu moderatorių pataisyti pastraipą "Ir namie Kristupas žaisdavo..."
temsta matyt neskaitė konkurso sąlygų, kuriose gan aiškiai parašyta, kad reikia nuotraukos. Aš savo fotkę padariau su mobilka ir nesiparinu, žinau, kad rezultate ne nuotraukos kokybė lemia kūrinio gerumą - paprasčiausias sąlygų atitikimas yra svarbus reikalas. Neišpildžius konkurso sąlygų - darbas tampa nekonkursiniu ir tiek.
akemenukųpasakos.lt paskelbė konkursą, jie turi savo taisykles, kurias paskelbė.
jūs sutikot dalyvauti konkurse, tai gal ir su tom taisyklėm reikėtų sutikti, a?
Ką gi, teks pasiaiškinti dėl nuotraukos. Yra tokia, bet kodėl turėčiau ją siųsti? Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė, todėl nuotraukos reikalavimas yra perteklinis ir neteisėtas. Ši konkurso sąlyga negali būti privaloma. Jei akmenukųpasakos.lt norės kuriuos nors konkurso tekstus publikuoti - tebūnie, bet iliustracijomis - nuotraukomis ar piešiniais - tegu pasirūpina pati.
Labai patiko pasaka. Visų pirma – tvarkingai parašyta, per daug neišsiplėtota į nereikalingus dalykus. Gal tik tiek, kad nėra loginio paaiškinimo, kodėl Kristupui taip patiko tos boružės, negi tik dėl to, kad malonu laikyti rankoje? Ar tikrai tai įdomiau už mašinas?
Beje, pabaiga labai gera.
4
p.s man tai nėra labai svarbu, bet taisyklės yra taisyklės: kodėl nėra nuotraukos?
Pradėsiu nuo idėjos- šis pasakojimas puikiai tinka akmenukų pasakų konkursui, puikiai tinka vaikams, skatina juos atidžiau įsižiūrėti, įvertinti tai ką turi, palieka atvirą užuominą, kursto bei žadina vaizduotę. Joje atskleidžiamas puikus santykių kūrimo ir išlaikymo pavyzdys.
Tačiau, be visos eilės išvardintų gerų dalykų, verta paminėti ir tai kas nepuošia teksto. Pasakojimas perkrautas netik bereikalingais žodžiais, bet ir ištisais sakiniais. Mažos apimties tekstuose, taupiau naudokite žodį, koncentruokitės į esmę. Šiuo kart gal nevertėjo sukti tokios ilgos boružėlių gimimo priešistorės, gal užtektų tik pasakyti, kad teta Audronė mėgo rinkti ir piešti akmenėlius, o kartais net ir padovanodavo jų svečiams. Ir nesvarbu po kavos ar po arbatos, o gal po vyno taurės pramušė ant dosnumo ir teta Audra išdalino visas savo boružėles, net ir tiems kurie jų visai nenorėjo..
Kalbant apie nuotrauką... gaila, jos nebuvimas pliusų neprideda.
Miela pasaka. Tvarkingai ir gan paprastai, be didesnių įmantrybių parašyta; lengvai skaitėsi. Aišku, paskutinis Aleksandro burbtelėjimas tarsi verčia atsipeikėti – juk tai ne pasaka, o visai reali gyvenimiška istorija galėtų būti. Tačiau dėl to kabinėtis negalima, į konkurso rėmus gerai talpinasi (beveik gerai). Vaikams patiktų pasiklausyti.
Deja, autorius nusprendė pamaištauti, neįvykdyti konkurso pagrindinės taisyklės – nepateikė akmenuko nuotraukos. Juk nesunku būtų nuspalvoti porą akmenėlių juodai-raudonai ir juos nufotografuoti. Tad negaliu vertinti geriau už silpnesnį kūrinį „Akmenukas pasakoja“, kuris atitiko konkurso sąlygas.
2,4
Kristupas skaniausias vaikas pasaulyje? Užkliūna. Sudomina akmenukų virtimas boružėlėmis ir atvirkščiai, bet nuspėjamas veiksmas. Neaišku, ar įvyko burtas ar pametimas akmenukų. 3
temsta
