Saulės meilė

Ruduo. Niūrus oras, krentantys pilkšvi lapai. Lietus. Saulei tai kėlė nenumaldomą norą pabėgti, dingti iš šio pasaulio. Kiekvieną dieną ji kišo sau į galvą įvairiausias mintis apie save ir savo gyvenimą. Mergina mėgo vaikščioti viena po mišką ar kaimo gatvę žliaugiant lietui. Slėpė ašaras nuo kitų. Bet jos niekam nerūpėjo. Namuose paguodos nėra. Girtuokliaujantys tėvai dėmesio nerodė. Rėkė, šaukė, nuolatos barėsi tarpusavyje. Saulė tenorėjo užsikabinti už kažko gražaus.

Vieno penktadienio popietę Saulė susipažino su mielu, be galo draugišku ir supratingu vaikinu. Merginai Gedas patiko iš karto. Jis vyresnis ir turintis daugiau patirties. Dabar patirties turi ir Saulė.

Su laiku pasimatymai retėjo, draugiškumą keitė šiurkštumas ir dėmesio stoka. Paaiškėjo, jog Gedas vedęs. Jis turi kitą šeimą, du vaikus, kitą gyvenimą.

Saulė nenorėjo griauti šeimos, tačiau buvo įklimpusi. Ji nepaleido Gedo, per stipriai mylėjo tą Gedą, koks jis buvo pažinties pradžioje. Saulė tapo meiluže. Tuštuma jos gyvenime susimaišė su ilgesiu. Jų santykiai... Kokie santykiai?

-      Susipažinkit, čia mano draugė, - tarė Gedas draugams, kai Saulė įėjo į kambarį.

-      Žinom mes tas tavo drauges, - nusijuokė jie.

-      Jau trečia šią savaitę, - tarė stambiausias ir nužiūrėjo Saulę nuo galvos iki kojų.

„Kaip tai trečia šią savaitę, “ – mąstė mergina, - „Juk mes kartu aštuoni mėnesiai“.

Gedas į draugų pasakymus neatsakė. Išsišiepė lyg išgirdęs komplimentą. Šypsena buvo tokia  šlykšti ir pasibjaurėtina. Kupina ironijos ir paniekos šiai jaunai merginai. Saulė tėra viena iš daugelio Gedo meilužių. Tačiau mergina to nesuprato, ji nenorėjo suprasti. Rožinius akinius galėjo nusiimti tik ji pati, niekas kitas.

Pokyčiai prasidėjo greitai. Saulė pastojo. Nežinojo, ką daryti, kaip reaguoti.

-      Ką tu čia nusišneki? Vaikas tikrai ne mano. Su visais duodiesi juk!, - įtūžo vyras.

-      Su visais?, - pravirko Saulė, - Tu juk žinai, kad myliu tik tave. Tu pirma mano meilė. Puikiai tai žinai, kodėl taip elgiesi...

-      Ir tu tai sakai vedusiam vyrui? Mergyt, ar su supranti, suvoki tom savo menkom smegenėlėm, ką šneki? Galvoji pastojai, tai dabar mesiu šeimą ir lėksiu pas tave?

-      Gedai... Ką man daryti?

-      Ką nori, tą daryk. Manęs daugiau neieškok.

-      O tai... Gedai, palauk!!! Palauk, prašau, neišeik...

Bet jis išėjo. Visam laikui. Nors Saulė pamatė tikrąjį Gedo veidą, nuo to lengviau nepasidaro. Sugniuždyta. Beviltiška. Ašaros, lyg pupos riedančios per skruostus, nebuvo dėl prarastos meilės. Dabar ji nebeviena.

„Kaip mes gyvensime? Už ką aš tave užauginsiu? “ – mąstė ji. „Ne, negaliu! Man nereikia šito vaiko! Jis man visą gyvenimą primins Gedą. O gal... gal jis dar grįš pas mane? Gal jis paliks šeimą ir mes būsime kartu? “ Mergina kūkčiojo, o šalia nebuvo nieko, kas ją bent be žodžių palaikytų.

Ji nerado už ko užsikabinti. Pirmą kartą pamilusi liko tokia įskaudinta, jog niekas nebūtų privertęs patikėti meile dar kartą. Niekas ir nesistengė.

„Kaimo mergšė, kam ji reikalinga“ – atvirai nuomonę reiškė smerkiantys aplinkiniai. Visi pasmerkė klaidą padariusią merginą. Suklydusią ir savo klaidą supratusią.

Dabar, po septynerių metų, ji gyvena, tiksliau egzistuoja tame pačiame kaime. Vis dar gyvena su tėvais ir nuostabia dukra. Saulė nesišypso, nenori bendrauti ir atrodo pavargusi. Pamatęs tokį žmogų gailestį pajunti iš karto. Bet gailesčio jai nereikia, ji nė nežino, kas tai yra.

Viskas galėjo pasisukti kitaip, ji galėjo išvažiuoti, bandyti, kurti naują gyvenimą. Tačiau to nepadarė. Nenorėjo.  Nežinojo. Neturėjo drąsos. Jėgų. Dabar Saulė nebuvo panaši į žmogų. Tai kažkokia būtybė, kelianti užuojautą, šiurpulį, gal net bauginanti. Ji tą žinojo.

Jos galvoje dažnai kildavo minčių išeiti iš šio pasaulio, baigti kelionę neturint atgalinio bilieto. Kartais aplankydavo ir šviesios mintys, svajonės. Tik jų vedama mergina kovojo už savo dukrą ir stengėsi padaryti jos gyvenimą kuo lengvesnį.

-      Gedai!!! Ką tu čia veiki? – paklausė nustebusi mergina pamačiusi savo kieme stovintį vyrą, kurio iki šiol nepamiršo. Jis buvo toks pat gražus, atrodė šiltas, nuoširdus – kaip tada, kai pirmą kartą jį sutiko.

Po akimirkos iš automobilio išlipo mergina, panaši į modelį iš žurnalo viršelio. Ilgi šviesūs plaukai, priaugintos blakstienos, ryškus makiažas, stilingi drabužiai ir akį traukianti figūra.

-      Labas, Saule. Susipažink, čia mano žmona, - išdidžiai tarė Gedas, - neturiu daug laiko plepėti, nors, žinoma, labai norėčiau. Atvykau pranešti, kad susitvarkėme su Aukse globos dokumentus, vaiko globa nuo šiandien priklauso man. Tu neturi šeimos, pinigų, atrodai siaubingai, kaip valkata ar alkoholinė, nė nežinau. Suprask, vaikui su manim bus geriau, - rimtai dėstė jis.

-      Kąąą?! – ji susmuko.

-      Kur ji? Karolina, žinau. Mes nemažai bendravom.

-      Nejaugi tu tikrai galėtum taip pasielgti?

-      Ne galėčiau, brangioji, o jau pasielgiau.

Vyras, pirmoji ir paskutinė Saulės meilė, kuri kažkada sutrypė ją, pasityčiojo iš jos meilės, sugrįžo. Gedas, kurį tiek laiko ji bandė pamiršti, smogė jai stipriausią smūgį. Atėmė vienintelį dalyką, kuriuo ji rūpinosi ir besąlygiškai mylėjo. Saulė nerado atsakymo, kodėl.

Kitą savaitę Saulė iš gyvenimo pasitraukė. Dukrelei paliko atsisveikinimo laišką:

Mano mažoji princese,

Nesmerk manęs. Galbūt dabar ne viską suprasi, tačiau tu tokia protinga. Tėvelis tavimi pasirūpins, jis geras, mylėk jį labai. Aš irgi jį labai stipriai mylėjau. Net per stipriai.

Mano mergaite, tik tau spręsti, ar tiki manimi, tačiau nesu bloga. Atleisk, kad buvau priversta tave palikti. Aš silpna. O tu kitokia, visai nepanaši į mane. Tu tikra kovotoja.

Myliu tave besąlygiškai. Mylėsiu amžinai.

Mama.



Šis laiškas dukros taip niekada ir nepasiekė.