Sningant ramina

Sėdžiu susigūžęs
Motinos šešėlyje.
Stebiu
Ant sienos židinio
Šokį;

Už lango sninga...
Vėtra vaitoja,
Nors ne, tai jis
Dantimis gliaudo langus
It saulegrąžas
Ir spjaudo į mano vaikystę.
Miręs, bet ateina pasiimti
Kasmet duodamos
Duoklės.

Gyvo bijojau labiau.
Mama sėdi rami
Glosto man galvą
Ir niūniuoja.

Sninga...
O aš it laivė
Ieškanti savojo
Okeano nuskęsti
Randu save prisikėlusį
Padėti išguiti
Jo tūžmastį.

Iš savo vardo išbraukiu
Visas raides siejamčias
Su praeitimi.

Sninga...

O aš sėdžiu vienas
Motinos šventykloje
Ir pačiam norisi
Vėtra išeiti,
Nes tik vaikystėje,
Kai daugiau nieko nereikia
Apart šešėlius ant sienų
Kiekvienas net krūptelėjimas
Jos šešėlyje
Raminančiai veikia.